Kelionių tinklalapis Makalius.lt toliau dalijasi savo kelionių po egzotiškąjį Maroką įspūdžiais.
Pro akis lėtai slenka Maroko vaizdai. Palikome Sidi Ifni. Sausakimšame vietinių autobuse važiuojame į Mirleft (Mirhleft) – nedidelį miestelį prie vandenyno. Iki jo netoli. Nežinome, ką ten rasime, nežinome, kur nakvosime. Autobuse nėra nė vieno europietį primenančio veido. Jokio nerimo.
Mirleft (Marokas) (nuotr. Makalius.lt)
Priešais mus sėdi smalsus vaikas, kuris vis atsisuka ir atidžiai spokso į atvykėlius. Kažką suburba savo mamai ir vėl atsisuka į mus. Nusišypsome, mums nusišypsoma atgal. Įdomus jausmas būti kitokiu Maroko provincijoje.
Mirleft (Marokas) (nuotr. Makalius.lt)
Kairėje vandenynas, dešinėje kalnai. Kalnai čia gan nuožulnūs, jokių aštrių viršūnių, retai apaugę nedidukais krūmeliais ir medeliais. Trobos. Vėl molinės trobos su satelitais ant stogų. Vandenynas tai pasirodo, tai dingsta iš horizonto. Kelias vingiuotas, kaip ir visame Maroke.
Atvažiavome. Išlipame prie kavinės. Pirma susirandame pinigų keityklą.
Mirleft (Marokas) (nuotr. Makalius.lt) (nuotr. Gamintojo)
Mirleft tarsi padalintas į dvi dalis – vienoje jų vyksta gyvenimas – šurmuliuoja turgus, įsikūrę ne vienas viešbutukas, kur dažniausiai apsistoja visokio plauko vandens pramogų mėgėjai, o kitoje pusėje baltų namukų pieva su priėjimu prie vandenyno.
Vos įžengus į miestelį prie mūsų prisistato vietinis vaikinas. Maloniai pasisiūlo parodyti mums pigią nakvynę. Nors toks mandagumas sukėlė įtarimą, bet sutikome pasinaudoti pasiūlymu. Neapgavo. Apsistojome už 40 dirhamų žmogui.
Mirleft (Marokas) (nuotr. Makalius.lt) (nuotr. Gamintojo)
Patogumai – kambarys su vaizdu į vaisių turgų, bendras dušas su šiltu vandeniu koridoriuje, pora bendrų tualetų. Šeimininkas su pasididžiavimu vis kartojo, jog viešbutukyje yra europietiškas tualetas (suprask klozetas). Beje, įdomu tai, kad dauguma viešbučių Maroke turi natūralią ventiliaciją – koridoriuje nėra stogo virš galvos, o vakare matosi visos dangaus grožybės.
Mirleft (Marokas) (nuotr. Makalius.lt)
Įsikūrę išsiruošiame įkopti į prie miestelio esantį kalną. Besigrožėdami vandenyno vaizdais ir baltų namelių pieva, kylame patogiu keliu aukštyn. Ramu, gera. Pro šalį žingsniuoja ožkas genantis senukas. Pasisveikina su mumis.
Užkilę, prie buvusios pilies griuvėsių sutinkame ilgu mėlynu apsiaustu vilkintį vietinį, kuris puola pasakoti mums apie pilį, neva čia laikytus gyvulius.
Mirleft (Marokas) (nuotr. Makalius.lt) (nuotr. Gamintojo)
Šį kartą bendravimas nėra malonus. Sudėtingai atsikratome neprašyto palydovo. Prisėdame ant kalno šlaito, o šis toliau stovi netoliese ir laukia, kol pajudėsime. Nesmagu.
Atsistojame ir nusprendžiame, jog apeisime pilį iš išorės ir išeisime į kelią iš kitos pusės. Vos prieiname arką į kelią, prieš akis pasirodo tas pats vietinis. Abejingai jį apeiname ir leidžiamės nuo kalno.
Mirleft (Marokas) (nuotr. Makalius.lt) (nuotr. Gamintojo)
Nesiveja, nes į kalną kyla kiti užsieniečiai. Matyt, norėjo pinigų, bet tokiais atvejais, kai prie mūsų piktybiškai pristodavo, tiesiog nueidavome.
Nusileidę nuo kalno praėjome didelių kaktusų pievą, žingsniavome nusekusios upės vaga, kilome į dar vieną kalniuką ir leidomės nuo jo... Ilgokas kelias iki vandens šiame miestelyje.
Štai, štai paplūdimys – vaizdingos raudonos uolos, dalinančios priėjimą prie vandens į jaukius užutekius, plati smėlio juosta.
Mirleft (Marokas) (nuotr. Makalius.lt) (nuotr. Gamintojo)
Valgysime. Vizgindamas uodegą pribėga vietinių šeriamas šuo. Draugiškas. Pavaišiname jį afrikietiška bulka. Kaitina saulė. Pavalgę nusprendžiame nusnūsti. Juk niekur neskubame!
Vos nubudę, regime, kaip jau visai šalia mūsų rieda vandenyno bangelės. Pakylame stačiais laiptais į baltų namukų pievą. Keliaudami uolų viršūnėmis žvalgomės į vandenyną.
Priekyje šmėsteli nuolydis, o prie jo užkietėjusio vandens pramogų mėgėjo trobelė. Leidžiamės per kaktusų pievą.
Vietiniai pasakojo, kad per mūsų kalendorinę žiemą visos gyvatės ir įvairūs baisūs gyviai miega, tad be baimės keliaujame Mirleft kalneliais.
Žmonės! Daug žmonių gurkšnojančių arbatą ir kavą lauko kavinėje. Ošiantis vanduo vilioja panerti į bangas. Beje, dėl potvynių ir atoslūgių, rekomenduojame savo rūbus pasidėti kiek galima toliau nuo vandens, nes kartais net nepastebėsite, kaip priartės bangos.
Nusimaudę grįžome į miestelį. Nusprendėme, jog vakarieniausime vietinėje kavinėje. Užkilome ant stogo, įsitaisėme prie krašto, kad galėtume žvalgytis į gatvę ir stebėti vietinių gyvenimą. Užsisakėme žuvies tadžine (indas, primenantis mūsiškius naudojamus čenachams gaminti) ir arbatos. Kur buvęs, kur nebuvęs, ateina mūsų naujasis draugas. Pakviečiame jį prisėsti.
Berberas Machomedas papasakojo, jog nemaža dalis marokiečių dirba statybose, jog jie labai vertina poilsį ir stengiasi nepervargti. Kol kalbamės, atkeliauja arbata. Marokietis mielai papilsto berberišką viskį su visais privalomais ritualais.
Machomedas pakviečia mus apsilankyti jo namuose, esą surengs mums vakarėlį. Kiek pasvarstę sutinkame. Lygiai 19 val. išeiname iš viešbučio. Mus pasitinka Machomedo draugas ir sako palydėsiantis iki jo namų. Hm. Susižvalgome, bet nusprendžiame, jog mūsų daug ir jei jau ką, tai kažkaip suksimės. Einame paskui.
Siauros gatvelės, kur ne kur tamsios ir kiek nejaukios. Machomedo draugas plepus, bepasakodamas apie Maroką, pasiūlo apžiūrėti jo sodą. Sutinkame. Prieiname prie aukštos sienos. Jaunuolis rakina duris, pakviečia vidun. Kyštelime nosį į jo kambarį, o ten paveikslas su kažką ant stalo pjaunančių gydytoju. Vaizduotėje sublyksi visi matyti siaubo filmai.
Sodas neįspūdingas, bet matydami nuoširdų marokiečio susižavėjimą augalais, tiesiog negalime susilaikyti nuo komplimentų.
Išėję į gatvę, šiek tiek apsidžiaugiame, jog neatsidūrėme ant ano pakvaišusio gydytojo stalo. Keliaujame toliau. Štai mes jau Machomedo namo kieme. Labai aukštos sienos, metalinės durys, jokių langų į gatvę, jokio avarinio išėjimo. Pasirodo Mirleft beveik visi namai įrengti būtent šitaip – kiemas su sodu ir namas atitverti nuo pasaulio aukšta kelių metrų plytų siena.
Machomedas paaiškina, jog vakarėlis vyks kieme. Jaukus kampelis su kailiais ir pagalvėlėmis, žemas staliukas. Susėdame. Marškinius vilkintis (pasipuošęs) šeimininkas su neblankstančia šypsena veide dėlioja sausainukus, arbatą. Jokio alkoholio ar nukrauto mišrainėmis stalo. Šiek tiek labiau atsipalaiduojame, kai į duris pasibeldžia pora – vyrukas berberas su savo žmona angle, kuri čia gyventi atvyko prieš aštuonis metus.
Na va, visi svečiai – mes, porelė ir Machomedas su savo draugu. Šeimininkas paduoda po būgnelį, jo draugas atsineša gitarą.
Užverda tikros linksmybės. Beje, iš mandagumo beveik nenuskambėjo nė vienas marokietiškas žodis, visi kalbėjo išskirtinai tik angliškai. Baltapūkė anglė, rodos net neįsivaizduotum žingsniuojančios Londono gatvėmis, su nuoširdžiu susižavėjimu pasakojo apie tai, jog tik čia radusi ramybę ir pažinusi tikrą gyvenimo skonį.
Darome vietinius burtus, žaidžiame. Yra toks magiškas ritualas, kurio metu tuščia stiklinė pripildoma vandens. Jei kada viešėsite Maroke, paklauskite vietinių apie šį burtą. Iš Machomedo namų išėjome jau po vidurnakčio. Lauke ramu, tylu. Mus svetingai palydėjo iki viešbučio.
Pasisėmę labai daug teigiamų emocijų, išpaišytais veidais, vos tvardydami juoką pakylame iki savo apartamentų. Smagu. Labai labai smagu.
Kitą rytą nusprendžiame apžiūrėti vietinį turgų ir parsivežti ką nors lauktuvių.
Kainos čia didokos, o į derybas nelabai leidžiamasi. Nusiperkame pora žieminių kepurių su Maroko raštais. Kaina apie 30 dirhamų.
Aptinkame visokių gėrybių (pagamintų su arganu) parduotuvę. Beje, joje galima atsiskaityti paprasta banko kortele. Nuperkame muilo, kremo ir visokių kitų dalykėlių. Tai šeimos verslas – visą kosmetiką jie maišo tiesiog čia pat. Papuošalai, rankinės – brangoki. Prie vandenyno jau nebeeiname, nes skubame į autobusą. Laikas pasukti į žemyninę Maroko dalį. Gurkšnodami vietinių gamintą kavą (kuri visame Maroke beveik vienodai skani) laukiame savo autobuso prie tos pačios kavinės, kur išlipome.
