Mano norą švęsti ar kaip nors teigiamai minėti gegužės 1-ąją (kaip tą dieną bevardintume) nepataisomai sunaikino studijų metais vykdytos priverstinės demonstracijos su plakatais, lozungais ir komunistinių bonzų portretais, kuriuos turėdavome vilkti Donelaičio gatve (Kaune). Studentų (o ir fabrikų bei įstaigų)kolonos turėdavo praeiti pro specialiai suręstą tribūną, kurioje stovėdavo ir proginius šūkius išrėkdavo komunistų ir darbo žmonių atstovai, o kolonos turėdavo šaukti ,,valio". Nedalyvauti toje ,,darbo žmonių šventėje" (beje, kaip ir lapkričio 7 d. spalio revoliucijos minėjimo analogiškose demonstracijose) studentams buvo negalima. Gal tik ypatingos bėdos atvejais buvo galima gauti dekano leidimą neateiti, o jei neateitum savavališkai, tai galėjai netekti stipendijos (kaip minimum) arba net pašalinimas iš instituto grėsė. Ir po studijų baigimo ,,šventimas" nesibaigė. Įmonių darbuotojai irgi buvo kankinami darbo šventės minėjimais demonstracijose. Tai taip įsiėdė, kad, kai Juršėnas bei Sysas vėl atgaivino ,,šventimą", negaliu kritiškai nevertinti tos profanacijos, kurią vadinu ,,sysinėmis".