Aušrinė Šėmienė
„Kai gimiau, buvo Naujųjų naktis, mama į savo Suginčių kaimą buvo grįžusi iš Vorkutos, miesto už poliarinio rato, Komijos respublikoje, Rusijoje. Niekas neplanavo mano atėjimo, visi traktorininkai kaime buvo girti, bobutė bėgo pas kaimynus arklio, įlūžo į upelį ir prisėmė batus. Paskui ji pasakodavo: „Aš par tavi, varla, sušlapau.“ Kai mamą galų gale nuvežė į Molėtus, nelabai kas apsidžiaugė tokią naktį sulaukę gimdyvės, mat buvo priversti dirbti. O tėtis tuo metu Sibire, kalendorių atsivertęs, man vardą rinko, su kuriuo ir vargstu“, – aukštaitiškai pasakoja uteniškė menininkė Aurina Paškevičienė.
Jos kurtų lėlių parodą dabar galima išvysti Utenos centrinėje aikštėje, šalia savivaldybės pastato. Kalbamės krintant snaigėms ir spaudžiant šaltukui, o iš stiklinių kubų žvelgia kartais pašaipios, kartais smalsios, o kartais ir nustebusios akys.
Nedaug menininkų yra pasirinkę tokį kūrybos kelią. Kodėl ėmėtės būtent lėlių? Kiek jų este sukūrusi?
Kurdama lėles nesijaučiu esanti didelė menininkė, tiesiog pirmos pamatytos lėlės, gal prieš dešimtį metų, mane užbūrė, pakerėjo ir pačiam tolimiausiam „dūšios“ kampelyje radosi mintis, kad gal ir aš galėčiau padaryti ką nors panašaus.
Nuo minties iki veiksmo praėjo dar keleri metai. Kai pabandžiau nulipdyti pirmąją, ji tokia „negražuolė“ išėjo, bet užsikabinau ir norėjosi išbandyti vis kitokią techniką, – kad piršteliai būtų išraiškingesni, liemuo liaunesnis. Su kiekviena nulipdyta lėle veidukai tobulėjo, atsirasdavo įdomesnių veido išraiškų, įvairesnių nuotaikų. Kol lipdau veiduką, įsivaizduoju vieną charakterį, o belipdant, žiūrėk, ima ir pasikeičia. Tik kai nudažai, lėlė pažiūri į tave savo akelėmis. Tada supranti, kaip ją aprengti, kad ji pradėtų gyventi ir pasakoti savo istoriją.
Kartais daugiausia laiko užima ne lėlės lipdymas ir drabužėlių siuvimas, bet minties išnešiojimas, kokia ši turėtų būti. Kartais pradėtos daryti lėlės taip ir nebaigiu – kažkas nelimpa, kažko trūksta, tada tiesiog padedu į šalį savaitei, mėnesiui, o gal ir pusei metų, kad ji pailsėtų nuo manęs, o aš – nuo jos. Po pertraukos, žiūrėk, ir suprantu, ko jai trūko.
Lėlės labai reiklios, jos „suvalgo“ didžiąją laiko dalį, todėl labai smagu, kad atsiranda vis daugiau žmonių, suprantančių, kad jos – tai meno rūšis. Lėlių kūrimas man yra saviraiškos būdas, mėgstamiausias užsiėmimas, kur galiu išreikšti savo fantaziją, ir įdėti visą „dūšią“, o jei jos patinka dar ir kitiems, tai – dvigubas džiaugsmas.
Kaip atsitiko, kad atsisukote į „grynąją kūrybą“? Juk iš pradžių įgijote gana praktišką profesiją – dailininko apipavidalintojo.
Baigiau tuometinį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, pradėjau dirbti dailininke Utenos kultūros centre ir taip 28 metus, kaip sako žemaičiai, „aš tuon pradėjau, aš tuon i pabaigsiu“. Kūriau scenografijas renginiams, šventėms, spektakliams, dariau kaukes, siuvau kostiumus, maketavau spaudinius. Ir ko tik neteko daryti! Režisieriai turėjo daug idėjų ir, kad jas visas paversčiau kūnu, reikėjo mokėti ir piešti, ir kalti, ir lipdyti, ir siūti. Renginių daugėjo, atlyginimai mažėjo, pamačiau, kad sukuosi kaip voverė rate ir darbas nebeteikia malonumo, nebelieka kūrybinio džiaugsmo. Vis dažniau kildavo mintis: ką čia veikiu? O taip rūpėjo tapyti, daryti lėles. Taigi pasvarsčiau, kad jei neišdrįsiu dabar pakeisti gyvenimo, tai nepakeisiu niekada.
Sako, kas skirta, nuo to nepabėgsi. Prieš porą metų knygų mugėje Utenos „Indros“ leidyklos stende keli maži mano atvirukai krito į akį rašytojai Liudai Petkevičiūtei. Ji ilgai ir kantriai kalbino mane iliustruoti savo knygeles vaikams. Liuda turi nepaprastų idėjų, entuziazmo ir net gali „parduoti ledą eskimams“. Mūsų bendro darbo rezultatas – knygelė „Vištelė Put Pututė“, antra „Voveriukas Tindiriukas“ jau ruošiama spaudai (bus knygelių serija „Dairykis ir geras darykis“). Knygeles gražiai sumaketavo dailininkė Laimutė Varkalaitė, beje, ji iliustruoja antrą knygų seriją „Spalvos“. Pirma šios serijos knyga „Raudona“ jau išleista. Labai smagu, kai žmonės mugėse džiaugiasi mano piešiniais ir laukia kitų knygelių.
Lėlės ir iliustracijos vaikiškoms knygelėms – ne vienintelė jūsų interesų sritis, jūs dar ir tapote. Kas skatina kurti? Kokia apskritai meno prasmė?
Dažnai „menininkams“ patariama: jei gali nepiešti, nepiešk, jei gali negroti, ar nedainuoti, nevaidinti – tai ir nedaryk to, bet, matyt, kad aš negaliu. Seniai, tik pradėjus dirbti Kultūros centre, mano mokytojas Andrius Surgailis, turintis puikų humoro jausmą, mums pasakė: pieškite, nors ir gėlytes, bet pieškite, tai daug geriau, nei nedaryti nieko.
Paprastai menininkai kalba apie savo mokytojus, kokią įtaką jie padarė. O kas buvo jūsų didžiausias mokytojas?
Pirmas dailės mokytojas – Vytautas Petronis. Apie tokius žmonės sakoma: mokytojas nuo dievo. Utenoje jį žino kiekvienas. Tai mokytojas, didžiuliu pozityvu užkrėtęs mūsų, vaikų, širdis, nešdamas į jas meno pasaulį ir rasdamas gerą žodį net ir prasčiausiam mokiniui. Gal pusė Utenos dailininkų yra jo užauginti.
Turiu nuostabius tėvelius, skatinusius visus mano kūrybinius pradus. Tėtis žemaitis, tryliktas vaikas šeimoje, nepriteklių kenčiančioje šeimoje nuo pat vaikystės dirbo visus darbus: ganė gyvulius, pynėsi vyžas, nusidroždavo klumpes, mat norėjosi žiemą į lauką ant ledo išbėgti. Būdamas 10 metų mamai sumeistravo rankena sukamą sviestamušę, kad lengviau būtų. Jaunystėje ištremtas į Sibirą, ten vedė ir jau abu su mama iš nieko kūrė savo buitį. Tomis auksinėmis rankomis net baldai buvo padaryti. O mama siuvinėjo nuostabias staltieses. Namie gavau puikių amatų pamokų, nes tėvai visada viską leisdavo daryti kartu: ir kalti, ir dažyti, ir megzti, ir siūti.
Gimėte ir visą laiką gyvenate viename mieste. Ar niekada nebuvo pagundos viską mesti ir išvažiuoti, jei ne į užsienį, tai bent į didesnį miestą?
Buvo. Kai mokiausi Kaune, jau po metų pasijutau didelė „miestietė“ ir man Utena tapo kaimu, provincija, kaip ir kiekvienam studentui, bet, pradėjus čia dirbti, sukūrus šeimą ir auginant vaikus, ji tapo mano namais ir man čia gera.
Būti menininku didmiestyje sunku, tačiau ten vyksta aktyvūs idėjų mainai, visuomet atsiras nors vienas žmogus, kuris supras ir palaikys. O kaip išgyventi menininkui tokiame nedideliame mieste kaip Utena? Kas sunkiausia provincijoje?
Didmiesčiuose vykstantys renginiai, spektakliai, koncertai pasiekiami, jei tik turi noro. O kurti niekas netrukdo ir kaime. Čia taip pat yra kūrybingų žmonių, įgyvendinami įvairūs projektai, plenerai, mainai, tik dalyvauk. Be to, yra visagalis internetas.
Man, pilkai pelei, tai per dideli „dideliems“ menininkams keliami klausimai. Čia visi visus pažįsta, susibėgame parodose, pasiplepame, kas labai talentingi, tiems užjūrio toliai atsivėrė, o kas nelabai, tie ežerėliuose ir balutėse laivelius plukdo, bet visi kruta.
Žmogus ilgainiui tarsi turi užaugti ir tapti „rimtas“. Jūsų darbai – švelnūs, atviri ir netgi vaikiškai tyri. Kaip šiame sudėtingame kovos už išgyvenimą, tarpusavio trinties ir merkantilizmo pasaulyje įstengėte išlaikyti tokią sielos švarą ir galite ją dalyti kitiems?
Gal dar neužaugau ir netapau protinga moterimi, o gal ta mano vaikystė buvo tokia šviesi, kad nesinori užaugti. Kai vasarą kaime pas močiutę bėgdavome miegoti į daržinę ant šieno, pakeliui „sėdžiaukoj“ nusimazgoję kojas ir prisirinkę pusžalių obuolių, matydavome, kaip tyliai, vos kylant rūkui, per pievą į medžioklę išeina mūsų pilkoji katė, o gulėdami ant šieno ir klausydamiesi, kaip už sienos pukši močiutės šutintomis dilgėlėmis ir grybais pripenėta karvė, prisimindavome gražiausias dienos akimirkas. Prisibėgiojus po pievas, miškus ir sugėrus į save visą gamtos spalvų grožybę, striksinčių, šokuojančių, skraidančių gyvūnėlių, vabalėlių įvairovę, krenti į saldų sapną ir nubundi ankstyvą rytą, žinodamas, kad troboje jau laukia močiutė, krosnyje prikepusi didelių dideliausių blynų. Va, tokia ta šviesa, atsinešta iš vaikystės, ir nugula dabar visuose darbuose.
Ar norėtumėte, kad jus aplankytų šlovė, taptumėte garsi? Ar menininkui svarbu, kad jį pastebėtų?
Na, gal šlovės mano metuose siekti būtų juokinga, juk sakoma, kad 40 metų tu dirbi vardui, o vėliau jau vardas dirba tau, bet jei tau tuoj 50, o vardas dar vis nedirba... Man svarbiausia, kad galėčiau daryti tai, ką noriu, kad tai ką darau, teiktų malonumą, juk tiek metų dirbau priklausydama nuo režisierių, kad dabar labai smagu, kai į nugarą niekas nebekvėpuoja, na, nebent badas.
Kokia jūsų gyvenimo svajonė?
Tiesiog gyvenu ir džiaugiuosi šia diena, mėgaujuosi tuo, ką darau, ir tenoriu, kad užtektų sveikatos tam, ką esu suplanavusi, o tą didžiąją svajonę pasiliksiu slaptoje kišenėlėje. Jei išsipildys, papasakosiu po kelerių metų.
