„Šiurpas bėga oda“, - tokie komentarai lydėjo stulbinantį vaikino pasirodymą, nors pats Tomas išduoda, kad tokios teigiamos reakcijos nesitikėjo. Londone gyvenęs jaunuolis baiminosi, kad lietuviai jo nesupras, tačiau sulaukė visiškai priešingos reakcijos.
Kodėl nusprendei dalyvauti „X Faktoriuje“?
Dažnai išgirstu šį klausimą. Tiesą sakant norėjau, kad mano muzika pasiektų kuo daugiau žmonių. Kai tave pamato daugiau žmonių, gali sulaukti daugiau pasiūlymų, ir daryti tai, ką išties nori.
Pristatyk save kaip atlikėją. Kas yra Alenchicco?
Aš save vadinu performiu, nes nenoriu būti laikomas nei dainininku, nei šokėju. Mėgstu žodį atlikėjas, į kurį susideda daugiau dalykų: ir vaidyba, ir šokis, ir dainavimas. Baigiau muzikinį teatrą, tad turiu visų šių sričių pagrindus, tad ir pasirodymuose kreipiu dėmesį į visumą.
O kiek tau buvo metų, kai supratai, kad tu nori dainuoti?
Aš visada žinojau, kad noriu ir moku dainuoti. Vėliau mokykloje pasinėriau į šokį, nes norėjau būti scenoje. Tik po to supratau, kad man to neužtenka, todėl būdamas 15-17 metų nuėjau pas pirmąją vokalo mokytoją. Bet dėl mokslų pas jį lankydavausi ganėtinai retai, o jau rimčiau dainuoti pradėjau kolegijoje.
Visgi po mokyklos stojai ne tiesiai į dainavimą, o į kultūros istoriją ir antropologiją. Kaip tai nutiko?
Mokykloje labai aukštu balu išlaikiau istorijos egzaminą. Tuo metu buvau paveiktas kitų, kurie kartojo, kad po mokyklos būtina įstoti. Pagalvojau, gerai. Sudomino specialybės pavadinimas. Nors nieko neįsivaizdavau, įstojau ir greitai supratau, kad tai – ne man. Bet pagalvojau, kad reikia pabaigti pusmetį, iš karto nebėgti.
„X Faktoriaus“ scenoje sužibėjai ir ryškiu įvaizdžiu. Kaip apibūdintum savo stilių?
Aš visada viską elgdavausi ir rengdavausi kitaip. Mano draugai taip pat buvo ir yra „pasinešę“ ant mados. O studijuodamas kolegijoje aš susidūriau su teatriniu įvaizdžiu, kuris mane dar labiau inspiravo. Labiausiai eksperimentuoti pradėjau prieš metus, kai pradėjau bandyti make-up‘ą, drabužius, ir taip atrodant išeiti į gatves.
Šia idėja užsikrėtė ir mano draugai. Taip prieš metus pradėjome daryti judėjimą ir ateityje planuojame naktiniuose klubuose, privačiuose renginiuose daryti performansus. Tai bus visiška naujiena Lietuvoje.
Ar nebuvo baisu, kad dėl išskirtinio įvaizdžio liksi nesuprastas?
Aš galvojau, kad manęs Lietuvoje nesupras, bet aš eisiu būdamas savimi. Bet žmonės mėgsta nuoširdumą, jie jį pastebi, o aš toks buvau natūraliai, nieko nedariau per prievartą.
O ar buvo idėjų, kad eisi ne kaip Alenchicco, o Tomas?
Aš nenoriu naudoti savo vardo scenoje, nes man tai yra skirtingi dalykai. Draugai mane vadina draugu arba pavarde, o noriu, kad didžioji auditorija mane žinotų kaip „Alenchicco“, bet tai nėra atskiras žmogus. Aš ant scenos išlaisvinu tai, ko neišlaisvinu realybėje.
Jaudulio atrankų metu netrūko?
Kai lipau ant scenos, pasitikėjau savimi ir nesijaudinau, kad nepateksiu. Galvojau, svarbiausia atiduoti save. Norėjau padaryti gerai, bet negalvojau, ar pateksiu. O kai patekau, užvirė azartas – kai gauni daug, nori dar daugiau.
Tiki, kad žmonėms patiksi, jie tave supras, balsuos?
Man atrodo, kad jau patikau. Net keista, kiek gerų komentarų sulaukiau. Žinoma, pasitaikė ir blogų, tačiau dešimt kartų mažiau.
Komentatoriai klausė, o ar Tomas ir realybėje vaikšto taip apsirengęs. Tai kaip yra?
Žinoma, kad dažniausiai scenoje. Ten įvaizdis būna ryškesnis, įdomesnis, nes scena yra scena. O kasdienybėje aš rengiuosi kiek kitaip, bet ypač dabar, šaltuoju metų laiku, nelabai kaip ir išsiskirsi. Nebent nešiosi žemę siekiančius kailinius, kurių, beje, aš labai noriu (juokiasi).
O jei vakare einu į koncertus, teatrą, vakarėlius, be abejo, apsirengiu įdomiau. O jei dar einu su draugais, tai pasidarome dar ir makiažus.
Ar susilauki daug praeivių dėmesio dėl išvaizdos?
Kartais labai žiūri, bet labai priklauso, kaip apsirengiau. Po „X Faktoriaus“ norėjau pasislėpti, nes greitas dėmesys šiek tiek vargina. Telefonas pypsi kas sekundę, todėl supratau, kad reikia padaryti pertrauką. Negali visada būti su ryškiais drabužiais, nes tai labai vargina. Bet kartą per savaitę norisi eiti ir stebinti tiek save, tiek aplinkinius.
Jautiesi išskirtinis?
Jaučiuosi darantis kažką, bet išskirtinis – ne. Man atrodo, kad visi yra išskirtiniai, tačiau vieni žmonės tai pabrėžia, kaip aš, kiti užglaisto ir slepia, nes nenori išsiskirti ir bijo. Nuo kiekvieno priklauso, nes ir aš anksčiau bijojau. Tik atėjo metas, kai tai man padeda išreikšti tai, kas man svarbu.
Eidamas į „X Faktorių“ nešu žinią, kad kiekvienas turi būti savimi, neslėpti savo išskirtinumo. Man atrodo, kad tai daro pasaulį įdomesniu, nes Lietuvoje trūksta ryškių spalvų.
O tiki, kad išvis galėtum laimėti „X Faktoriuje“?
Ar galėčiau? Manau, kad kiekvienas galėtų laimėti, bet tai priklauso nuo daugelio aspektų. Aš labai tikiu savo pasiruošimu, tikiu savo jėgomis, bet jeigu net ir nelaimėčiau, manau, kad jau daug pasiekiau.
Kokia tavo svajonė?
„X Faktorius“ yra mano pirmoji stotelė patenkant į platesnius vandenis. Aš nenoriu apsistoti tik Lietuvoje, noriu būti tarptautiniu performeriu. Jau svečiuojantis Londone sulaukiau daug pasiūlymų vaidinti miuzikluose, bet reikėjo grįžti į Lietuvą. Bet tikiu, kad ir toliau kursiu muziką, rašysiu dainas, tikiu, kad darysiu performansus naktiniuose klubuose.
