• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Jau beveik 27 metus Kėdainiuose šeimos gydytoja dirbanti Viltara Dūdienė atvira – po studijų grįžti dirbti į tą kraštą, kur užaugo, gal labai ir neplanavo, tačiau dabar likimo nepeikia. Kaip sako pašnekovė, čia ji jau įleido šaknis, yra atpažįstama ir mylima pacientų.

Jau beveik 27 metus Kėdainiuose šeimos gydytoja dirbanti Viltara Dūdienė atvira – po studijų grįžti dirbti į tą kraštą, kur užaugo, gal labai ir neplanavo, tačiau dabar likimo nepeikia. Kaip sako pašnekovė, čia ji jau įleido šaknis, yra atpažįstama ir mylima pacientų.

REKLAMA

Giedros nuotaikos nestokojanti gydytoja neslepia, kad būti užkalbintai pacientų gatvėje – vienas darbo mažesniame mieste ypatumų. Ji pažymi, kad kartu tai didelis privalumas, proga stebėti, kaip užauga kelios kartos.

Pašnekovė pasakoja, kad geri vaikystėje sutikti gydytojai iš dalies ir pačią įkvėpė pasirinkti šią profesiją. O šiemet gautas nusipelniusios Lietuvos gydytojos apdovanojimas dar labiau įpareigoja vykdyti šventą gydytojo pareigą.

Paklausta, kokią šiandien turėtų profesinę svajonę, moteris juokauja, kad geriausia dovana būtų nestringantys kompiuteriai ir ištirpusios eilės pas pacientui reikiamus specialistus. 

REKLAMA
REKLAMA

„Ateini ryte į darbą, e.sveikata veikia kaip sviestu patepta, eilės nekilometrinės, jei reikia pacientą siųsti pas kažkokį specialistą, kolegą. Tai būtų puiku – ir gydytojui darbas lengvėtų, ir pacientas greičiau galėtų patekti pas specialistus. Norėtųsi, kad viskas būtų ir greičiau, ir efektyviau, ir kokybiškiau padaroma. Taip, eilių sistema įdiegta, yra pokyčių į gerą pusę, bet tai dar ne galutinai išspręsta problema“, – pastebėjo ji.

REKLAMA

Apie tai, kaip atrodo šeimos gydytojo darbas regione – naujienų portalo tv3.lt interviu su Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro bendrosios praktikos gydytojų pediatrijos skyriaus šeimos gydytoja V. Dūdiene.

Ką tik gavote nusipelniusios Lietuvos gydytojos vardą. Pacientai, kolegos jau spėjo pasveikinti? 

Tai buvo didžiulis netikėtumas ir maloni staigmena, visiškai to nesitikėjau. Kartu tai dar didesnis įpareigojimas, atsakomybė savo pareigą vykdyti šventai ir pagal priesaiką. Po nominacijos sulaukiau šitiek daug gražių žodžių, sveikinimų, palinkėjimų ir iš pacientų, kolegų, nė sapnavau, kad taip gali būti, nesitikėjau. Tai tikrai įkvepia.

REKLAMA
REKLAMA

Kai tarėmės dėl pokalbio, sakėte, kad penktadienis tikrai ne iš lengvesnių dienų. Ar šeimos gydytojui apskritai būna tų „lengvesnių dienų“?

Išties geras klausimas. Bet kaip juk dangus nėra visada apsiniaukęs, kartais būna ir tokių dienų (juokiasi). 

Bet galima suprasti, kad retai?

Išties nedažnai (juokiasi).

Koks dabar pacientų srautas? Atrodo, peršalimų sezonas jau praėjo.

Visko yra – ir sergančių, ir profilaktiniams sveikatos patikrinimams vaikai ateina, nes reikia pažymų į darželius, mokyklas. Kitiems reikia ir skiepytis, pavasarį intensyviau skiepijasi nuo erkinio encefalito. Taigi iš esmės turime visko (šypsosi).

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Per pandemiją gydytojai pasakodavo, kad tekdavo priimti net ir 70 pacientų per dieną. Turbūt dabar taip nepasitaiko?

Iki tiek, matyt, nebūna. Bet kai buvo įvairių virusinių infekcijų pakilimas, 50 pacientų susidarydavo. O vidutiniškai šiaip 30 pacientų, virš 30-ies – įprastas dalykas. 

Kėdainiuose dirbate jau 27 metus, ar po studijų toks ir buvo planas?

Galima sakyti, kad šiame rajone užaugau – mano tėvai atvyko į Kėdainių rajoną, kai dar buvau maža. Užaugau Šėtos miestelyje, ten baigiau vidurinę mokyklą, taigi, čia yra kraštas, kur užaugau.

REKLAMA

Taip susiklostė, kad po studijų pradėjau dirbti Kėdainiuose ir tikrai nesigailiu, kad čia grįžau. Aišku, kai esi jaunas, galvoji, kad „na jau ne, į savo kraštą negrįšiu, savame krašte pranašu nebūsi“. Taigi buvo minčių kažkur kitur išvykti, bet tuo metu, kai baigiau studijas, vyko įvairios restruktūrizacijos, pasikeitimai, taigi po rezidentūros Jurbarke dirbti grįžau į savo kraštą. Dabar jau esu čia įleidusi šaknis – čia ir šeima, ir darbas.

REKLAMA

Pacientai gatvėse dažnai užkalbina?

Išties tokiame nedideliame mieste tai įprasta. Matai, kaip keičiasi kartos – užaugę pacientai ateina jau su savo vaikais, kai kas jau net anūkus atveda. Turbūt didesnis artimas ryšys tarp gydytojo ir paciento dirbant mažesniame mieste – vienas privalumų. Kita vertus, šeimos gydytojo ir darbas toks, kad gali žmogų nuo gimimo iki senatvės pažinti, matyti ir būti su juo šalia.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kaip apskritai nusprendėte tapti gydytoja?

Tuo metu, kai mokiausi vidurinėje mokykloje, prisimenu, buvo atskira disciplina, kur mokėmės žmogaus sandaros, anatomijos ir turbūt nuo tada pradėjo kirbėti mintis, kad gal ir man reikėtų studijuoti mediciną, kad būtų labai įdomu. Dar viena paskata – vaikystėje buvau dažna pacientė ir teko dažnai susidurti su vaikų gydytojais. Džiaugiuosi, kad jie buvo labai puikūs ir pagalvojau, kad būtų galima į juos lygiuotis. Be to, mano tėveliai – veterinarijos gydytojai, bet, aišku, čia jau kiek kita sritis. Matyt, svarbiausias akcentas – pasisekė vaikystėje sutikti gerus gydytojus, niekada nebijodavau pas juos eiti. Gydytojas vaikystėje, kiek prisimenu, man buvo kaip autoritetas – jei jau pasakė, kad kažką daryti ar kažko nedaryti, vadinasi, šventa, taip ir reikia.

REKLAMA

Jūsiškiams pacientams jūsų žodis šventas?

Negali visi būti vienodi (juokiasi). Yra tikrai daug tokių, ypač mažesniųjų pacientų, kurių mamos juokiasi, kad štai pasakiau ir klauso. Bet visų negalima suabsoliutinti, esame skirtingi.

Bet ar viskas išties kaip sviestu patepta būna – visada pavyksta bendrą kalbą, nepasitaiko pykčių, blogesnio žodžio?

REKLAMA

Kažkokių didelių konfliktų lyg pavyko išvengti. Aišku, visko pasitaiko, kai žmogus serga, jam skauda, gali ką pasakyti. Bet kažkaip pavyksta su visais rasti kalbą, nors ypatingo recepto neturiu (šypsosi). Ypač smagu bendrauti su vaikais, nes jie nuoširdūs, atviri, ką galvoja, tą ir sako.

Dabar ypač daug kalbama apie tai, kad medikai toli gražu ne visada jaučiasi apsaugoti, patiria smurtą, žeminimus. Net norima įteisinti galimybę kai kuriais atvejais neteikti agresyviam neskubios pagalbos. Ką apie tai manote?  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tikrai reikia apie tai kalbėti. Kiek tenka skaityti žiniasklaidoje, turbūt sunkiai rasime įstaigą, kurioje nebuvo pasitaikę vienokių ar kitokių incidentų. Kaip ir kai greitosios medicinos pagalbos brigados važiuoja padėti, bet nukenčia pačios. Ir mūsų įstaigoje buvo atvejų, kai agresyvūs pacientai sukelia situacijų, kai kyla grėsmė ir kitų pacientų, ir medikų sveikatai.

Pasisekė vaikystėje sutikti gerus gydytojus, niekada nebijodavau pas juos eiti. Gydytojas vaikystėje, kiek prisimenu, man buvo kaip autoritetas – jei jau pasakė, kad kažką daryti ar kažko nedaryti, vadinasi, šventa, taip ir reikia.

REKLAMA

Štai ir mūsų kompiuterių darbalaukiuose yra pagalbos ženklelis, jei nutiktų taip, kad ypač būnant vienam kabinete nutiktų kažkoks incidentas, įsiveržtų kažkoks agresyvus pacientas, kad būtų galima pasikviesti pagalbą. Taip pat turėjome kursus, mūsų įstaigos psichologai periodiškai suorganizuoja šeimos gydytojams ar kitiems komandos nariams paskaitas, primena, kaip reikėtų patiems tvarkytis su savo emocijomis nutikus tokiems netikėtiems atvejams. 

REKLAMA

Girdime, kad daug kur rajonuose situacija liūdna – jie nyksta, gyventojų mažėja, vaikų daugiau negimsta.

Čia skaudulys. Kad gimstamumas mažėja, tikrai jaučiasi. Dėl to liūdna. Bet yra kibirkštėlė – sugrįžta emigravę žmonės, kažkada buvę mano pacientai, 10 metų praleidę svetur grįžta su savo vaikais. Taigi viltis rusena, kad tai neleis rajonams užgesti. Bet taip jau yra kad, jaunimas, išvažiavę į didesnius miestus studijuoti ten renkasi ir karjerą, šeimos gausėjimo nelabai skuba planuoti.

REKLAMA
REKLAMA

Kalbama, kad ir pačius šeimos gydytojus sunku pritraukti dirbti į regioną. Ką pasakytumėte tiems, kurie galbūt abejoja, ar darbas periferijoje – tikrai jiems?

Bent jau Kėdainių rajonas yra strategiškai labai geroje vietoje – Lietuvos viduryje, ranka pasiekiamas Kaunas, Šiauliai, Panevėžys, netoli ir Vilnius. Tai gal tokiam rajonui ne taip stipriai „kerta“ gydytojų stygius. Bet, aišku, jaunam žmogui norisi ir veiklos, atsipalaiduoti po darbo, kažkur išeiti, papramogauti, tai galbūt to regionuose trūksta. Taip pat yra ir nežinomybė, kaip pasisuks dabar reformos, viskas keičiasi. Aišku, labai aktuali ir finansinė pusė, bet nesu tikra, ar tai yra pagrindinis svertas. Jei yra vaikai, klausimas, kokia yra mokykla, darželiai, užklasinė veikla. Tad viskas po truputį susideda. 

Jūsų įstaigoje jaučiamas šeimos gydytojų stygius?

Jei centre dar tvarkomės, didžiausia problema yra šeimos gydytojų stygius ambulatorijose – ne visose jose būna pastovus gydytojas. Aišku, vis tiek tris keturis kartus per savaitę gydytojas atvažiuoja, bet kitą kartą krūvis tenka kažkam kitam. Kita vertus, bet mes čia ne išskirtiniai – daug rajonų su tuo susiduria.  

Pacientai neretai pasipiktina, kad gydytojai dirba kaip konvejeriu, skuba. Galbūt rajone galima skirti didesnį dėmesį pacientui ir jo bėdoms?

REKLAMA

Kai sergamumas įvairiais peršalimais pakyla, tai ar tu sėdi Kaune, ar Švėkšnoje, turi 50 pacientų ir turi suktis (juokiasi). Jei atiduoti daugiau dėmesio pacientui, stengiesi tą padaryti, tai tada po to sėdi ir tvarkai dokumentaciją, surašai duomenis į e.sveikatą, kuri ir taip kiekvieną dieną tampo nervus, nes stringa – tai neduoda pasirašyti, tai išvis užstringa. O tada nei siuntimo, nei vaisto išrašyti, nei tyrimo užsakyti negali...

Kad gimstamumas mažėja, tikrai jaučiasi. Dėl to liūdna. Bet yra kibirkštėlė – sugrįžta emigravę žmonės, kažkada buvę mano pacientai, 10 metų praleidę svetur grįžta su savo vaikais.

Taigi viskas susideda ir kartais to dėmesio išties gal pritrūksta, o kartais gal ir patys pacientai užima laiko – veržiasi patekti pas gydytoją „čia ir dabar“, nors galima apsilankyti po kelių dienų, kada yra talonėlis. Taigi būna labai skirtingų dienų, kai dienos pacientų srautas yra vidutinis, nėra sirgimo bangų, tada ir laiko skiri daugiau, bet kai kokie pakilimai, tai jau sukies, stengiesi priimti visus norinčius. 

Ministras vis žada, kad trauks gydytojus iš biurokratijos. Šeimos gydytojo darbe tai realu ar tai lieka tolima svajonė?

Labai to norėtųsi, kad galbūt atskiras žmogus galėtų tvarkyti dokumentaciją, kad būtų galima daugiau savo darbo skirti bendravimui, dėmesiui pacientui. Aišku, nesinori sakyti, kad viltis visai prarasta, jog biurokratizmo sumažės, norisi tikėtis, kad bus gerų pokyčių. 

REKLAMA

Jau užsiminėte, kad naujoji ministerijos reforma kelia nerimo. Yra, dėl ko konkrečiai nuogąstaujate? 

Galbūt daugiausiai yra neaiškumo, kai susirenkame su kolegomis, pasikalbame, matome, kad yra daugiau klausimų nei atsakymų. Kai kol kas nėra to aiškumo, tai kažkiek nerimo įneša. Bet dar neišgirdome, kad kažkas labai gąsdintų. Labiausiai nesinorėtų, kad liktume su tais pačiais ištekliais ir resursais, o darbo tik padaugėtų. 

Kaip pailsite po darbo?

Vos tik kokia laisvesnė diena, su šeima labai mėgstame keliauti po Lietuvą, aplankyti įvairius regioninius parkus, dvarus, pavažinėti po mūsų nuostabią šalį. Jei dar kažkiek laiko lieka, knyga – geriausias draugas.

Dėkoju už pokalbį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų