Šiais laikais pirmieji įspūdžiai patiriami važiuojant iš oro uosto. Oro uostas toli už miesto, tad laiko žvalgytis pakanka. Įspūdis kiek nuviliantis. Tikiesi kažko šiaurietiško, gal kažko švediškai elegantiško, bet nieko panašaus nematyti.
Už autobuso lango miškai, laukeliai, keletas ūkinių pastatų, uolų atodangos ir daug pilko betono: kelias, tiltai, stulpai, pramoniniai pastatai daugiausia iš betono. Blokiniai daugiabučiai namai, kuriuos pirmiausia pamatai artėjant prie paties miesto, irgi betoniniai. Geriau pastatyti, negu tie prie Vilniaus, vietomis betonas kiek paspalvintas, bet vis tiek betonas.
Autobusas keleivius išlaipina prie centrinės stoties pačiame miesto viduryje. Tai ne senamiestis, kuris, kaip minėta, yra tiltais pasiekiamoje saloje, bet 19-20-to šimtmečio miestas. Gatvės plačios, judėjimo daug. Tiesa, kelios jų paverstos pėsčiųjų alėjomis. Namai abiejose pusėse 5-7 aukštų. Matyt, aukštesnių šioje miesto dalyje statyti neleidžia. Apskritai, vaizdas neblogas, tačiau, kadangi tai vienas iš nedaugelio Europos miestų, kuris per pastarąjį šimtmetį nebuvo bombarduotas, esu kiek nusivylęs. Pasirodo, sugriauti galima ir be bombardavimo. Daugelis, spėju daugiau nei pusė, šio miesto dalies namų pastatyti po Antrojo pasaulinio karo. Kada nors architektūros istorijoje tai bus vadinama pačiu nuobodžiausiu architektūros laikmečiu. Tai laikmetis, kai apie architektūros tinkamumą sprendė komitetai ir buvo pamesta sąlyginio dydžio sąvoka. Modeliuose bei brėžiniuose tie tiesių linijų, peraugę blokiniai pastatai galbūt ir sukūrė “modernumo” iliuziją, bet realybėje jie atrodo nuobodžiai, o jų aplinka nejauki. Iš devyniolikto šimtmečio užsilikę statiniai išsiskiria savo dekoratyvumu, kai kurie jų pakankamai grakštūs. Jie rodo, kad ši Stokholmo dalis kadaise buvo patrauklesnė. Nenoriu, kad tai nuskambėtų neigiamai; neatrodo čia taip nejaukiai kaip, tarkim, Frankfurto ar Varšuvos centre, tačiau šie miestai juk buvo subombarduoti į dulkes! Juos neišvengiamai reikėjo atstatyti, o švedai griovė patys. Prieinu išvadą, kad net ir su skandinavišku tikslumu ir iš gerų medžiagų statyta dvidešimto amžiaus antrosios pusės architektūra nei akiai, nei jausmams džiaugsmo nesuteikia. Ne tokia, matyt, jos paskirtis.
Kad pajaustumėm Stokholmo unikalumą, tenka tiltu persikelti į netoliese esančią „Samla stan” (Senojo miesto) salą. Čia gatvių išdėstymas ir plotis toks, koks buvo viduramžiais, o kadangi senasis Stokholmas privalėjo sutilpti į palyginti nedidelę salą, tai gatvės net siauresnės negu Vilniuje. Smagios jos. Mašinų judėjimas (ne taip, kaip Vilniuje) čia neleidžiamas, ir išties tai būtų beveik neįmanoma. Spraudžiantis pro praeivius nesuprantama, kaip čia kadaise karietos pravažiuodavo. Kadangi gatvelės tikrai siauros, o namai 4-5 aukštų, tai įspūdis gana skirtingas negu Vilniuje. Tarsi žengtum kokiais siaurais tarpekliais, kurių nepasiekia saulė. Suprantama, senamiestis - tai turistų traukos centras, bet jis nėra nei per daug išblizgintas, nei įmantrus. Tai jauki vieta, kur galima pasivaikščioti, pasėdėti kavinėje ir išgerti brangaus (visgi čia Švedija!) alaus.
* * *
Stokholmo gyventojai lankytojui pasiūlys visą sąrašą įdomybių, kurias verta ir net būtina aplankyti, kalbės apie itin gražų jo išsidėstymą, uolėtas pakrantes, gausias salas, gražius parkus Ir jie bus visiškai teisūs. Kad ir kaip vertintum Stokholmą iš pirmo, neišvengiamai paviršutiniško žvilgsnio, netrunki įsitikinti, kad tai miestas, kurį jo gyventojai yra įsimylėję. Ir naujieji, ir senbuviai. Tai jau nemažai pasako apie miestą. Su jais nesiginčysiu, o kadangi jie linkę Stokholmą tik liaupsinti, tai pasirinksiu vieną sritį, kuri tų liaupsių tikrai verta.
Būtent Stokholmo muziejai. Jų čia (taip teigia viešbutyje dalinamas vadovas) net 62. Tarp jų ir tokių kaip Švediško tabako bei Vyno muziejai. Gal jie ir įdomūs, už tai neatsakau. Aš apsilankiau keturiuose, o čia trumpai paminėsiu du, kuriuos aplankyti tikrai verta. Vien tik dėl jų verta apsilankyti Stokholme.
Vienas – tai pasaulinio garso susilaukęs Vazos muziejus. Apie jį rašyta “National Geographic” žurnale, sukurta televizijos programų, tad mano raginimo šiuo atveju nereikia. Galiu tik patvirtinti, jog muziejus garsėja užtarnautai. Mums jis gali būti įdomus ir tuo, kad jo pagrindinis eksponatas – 1628 metais užbaigtas ir per patį pirmąjį išplaukimą uoste nuskendęs “karališkasis karo laivas “Vaza” plaukė kariauti su Žečpospolita, atseit, prieš mus. Mat tuo metu abu kraštus valdė Vazų dinastijos atstovai, mūsuose - Žygimantas, pas juos - Gustavas II (beje, per moteriškąją liniją jie buvo ir Gediminaičiai). Taigi viena vertus tai buvo karas tarp giminių dėl paveldėjimo teisių, antra - karas tarp protestantų ir katalikų, trečia - karas dėl Livonijos ir teisės kontroliuoti per Vyslos bei Dauguvos žiotis vykstančią prekybą. Priežasčių netrūko ir karalius Gustavas II savo laivų statytojams pareiškė, kad jam reikia kuo didesnio laivo. Tokio didelio ir įspūdingo, kad juo gebėtų įbauginti tą išsišokėlį Vazą kitoje jūros pusėje. Karaliaus žodis – įsakymas ir laivų statytojai stengėsi. 1000 ąžuolų buvo nukirsta jo sienojams, 64 patrankos išrikiuotos jo deniuose, auksuoti mitologiniai ir monarchų atvaizdai puošė užpakalinį denį, milžiniškos burės svėrė tris aukštai iškilusius stiebus. Tik pirmą kartą išplaukus pasirodė, jog patrankų, skulptūrų ir burių buvo per daug. Laivui trūko stabilumo. Dar laivui nenutolus nuo uosto, papūtė ne itin stiprus vėjas, laivas pasviro, prisisėmė vandens ir nuskendo.
Tai būtų likęs tik istorijos paraštėse minimas epizodas iš 17-to amžiaus karų, jei ne to regiono Baltijos jūros mažas druskingumas ir uosto dumblas. Mat druskingumas ten per mažas, kad galėtų išgyventi šiaip jūrų vandenyse medį naikinantys gyvūnai; prie apsaugos prisidėjo ir dumblas. Po trijų su puse šimtmečių laivą aptiko dar stebėtinai sveiką. Dideliais vargais jį iškėlė, restauravo, nutempė į krantą, aplink jį pastatė muziejų ir dabar lankytojai moka po 70 kronų, kad galėtų jį apžiūrėti. Sumokėti verta. Pagrindinis eksponatas išties įspūdingas. Įspūdingas ir jo pristatymas. Mat muziejuje ne tik rodomas pats laivas, bet pasakojama jo istorija – kodėl jo reikėjo, kaip jį statė, kodėl statė būtent tokį ir kas kaltas, kad jis nuskendo. Ant paties laivo užlipti negalima, bet muziejuje atkurtos jo erdvės su patrankom, mediniais jūreiviais, tuometine įranga. Galima pavaikščioti tarp jų ir įsitikinti, kad jūreivio gyvenimas buvo nelengvas. Puikus “gyvosios istorijos” pavyzdys.
Antrasis muziejus toli gražu ne toks garsus, bet man net labiau imponavęs. Tai Karališkosios armijos muziejus. Iš principo tai kažkas panašaus į Karo muziejų Kaune. Panašūs autentiški eksponatai – seni ginklai, žemėlapiai, vėliavos, paveikslai. Bet koks skirtumas! Čia nuosekliai įgyvendinta nuostata, kad muziejus yra ne “eksponatų rodykla”, o vieta, kur pateikiami pasakojimai apie praeitį, kur sukuriama tos praeities aplinka, jos atmosfera, kur tiesiog apčiuopiamai gali pajausti, ką reiškė būti, tarkim, kariu 17-tame amžiuje arba kaimiečiu to krašto, kurį užpuolė kariai. Tokiame muziejuje eksponatai tampa tik pagalbine priemone. Gerai, jei yra autentiškų detalių, tačiau jei jų trūksta, jos atgaminamos. Pirmiausia svarbi informacija, kurią koks objektas privalėtų perduoti, o ne pats objektas. Kad būtų sukurta tų laikų jausena, naudojamos ir mažos, ir žmogaus dydžio figūros. Tai veiksminga, nes vienoks įspūdis, kai matai ant sienos sukabintus durklus ir ietis, o visai kitoks, kai jais užsimoja tų laikų rūbais aprengti kariai, arba, pavyzdžiui, kai apsuki kampą ir staiga matai į tavo pusę galopu šuoliuojančius kardus iškėlusius raitelius. Toks “gyvas” pristatymas naudojamas įvairiais lygmenimis. Naudojami modeliai, pavienės figūros arba pilnos dioramos. Pavyzdžiui, kad būtų parodyta, koks naikinantis buvo 30-ties metų karas, visą vienos salės pusę užima atkurta arti 6000 karių kariuomenė. Šalia tos miniatiūrinės, bet vis tiek įspūdingai didelės kariuomenės įrengtos pilno dydžio dioramos, rodančios, kaip tokia kariuomenė siaubė kraštą ir bado bei maro padarinius, kurie sekė jos pėdomis.
Muziejų apibūdinti galima būtų detaliau, bet verčiau pabandysiu glaustai susumuoti tą “istorijos tėkmę”, kurią pristato muziejus. Būtent Švedijos, kaip karinės monarchijos, iškilimą, jos išėjimą į Europos areną. Švedijos valdomi plotai išsiplečia, ji tampa galybe, bet tai kainuoja. Mokesčių našta slegia pačios Švedijos gyventojus, niokojami užkariauti ir kaimyniniai kraštai. Labai vaizdžiai pristatomi 30-ties metų karo padariniai. Šiais laikais populiarus įsitikinimas, jog mūsų gyvenamasis metas yra kažkaip ypatingai baisus ir kad nieko panašaus anksčiau nebūdavo. Tai tik parodo itin menką istorijos išmanymą. Ne tik kad būdavo, bet būdavo daug baisiau. Pavyzdžiui, per visus 20-to amžiaus karus, per visus šaudymus ir bombardavimus Europos gyventojų skaičius (beje, ir Japonijos, ir Vietnamo) kilo arba liko stabilus. Tuo tarpu per 30-ties metų karą Švedijoje gyventojų skaičius vietomis sumažėjo per pusę, kitur – dviem trečdaliais. Lietuvoje 18-tame šimtmetyje panašius padarinius turėjo Šiaurės karas, kuriame dalyvavo ir Švedija. Tai buvo Švedijos galios saulėlydžio pradžia. Ta saulutė galutinai nusileidžia devyniolikto šimtmečio pradžioje, kai Švedija praranda ir Suomiją. Po trijų šimtų metų pergalingų karų Švedija lieka nukraujavęs, nuskurdęs kraštas. Ji atsisako imperialistinių siekių ir tampa neutrali. Po to kariuomenė reikalinga tik tam, kad rengtų paradus ir statytų kanalus. Dvidešimto šimtmečio karai vaizduojami jau tik iš stebėtojų pozicijos. Ypač genialiai sugalvota pati paskutinė diorama, kuri skirta dabarčiai. Ji tokia: šiandieniniame viduriniosios klasės interjere sėdi išsidrėbusi ant sofos maždaug 50-ties metų švedų porelė. Jo rankoje TV kanalų keitiklis, prieš juos televizorius. O televizorius rodo reportažą iš Irako karo.
Taip baigiasi Švedų karybos istorija....
Nemanau, kad esu matęs muziejų, kurie savo temą pristatytų išsamiau ir efektyviau. Aplankiau jį neatsitiktinai. Jau senokai domiuosi, kaip būtų galima Lietuvos gyventojus sudominti savąja istorija. Deja, dabartiniai muziejai juos nuo istorijos veikiau atgraso, negu sudomina, užtai buvo smagu aplankyti naujai rengiamą Klaipėdos Pilies muziejų. Ten ekspozicija jau kitokia. Pasiteiravęs sužinojau, kad ją įrengiant konsultavo Švedijos Armijos muziejaus darbuotojai. Į Stokholmą nuvykęs norėjau įsitikinti, ar jie išmano savo sritį. Nenusivyliau.
* * *
Baigiant šiuos trumpus įspūdžius reikėtų pateisinti jų pavadinimą. Pavadinime miniu 2003-iuosius metus. Jais (ir metais anksčiau) lankiausi Stokholme. Kurie iš pastebėtų pokyčių gali būti lemtingi ateityje?
Politikams, sociologams arba Švediją gerai pažįstantiems tektų rašyti visą traktatą, bet aš esu tik lankytojas, praleidęs keletą dienų, tad galiu apsiriboti pirmuoju įspūdžiu.
O jis ryškus ir vienaprasmis. Ir toli gražu ne tik mano. Stokholmo gyventojai tvirtina, jog šis pokytis įgavo pagreitį per pastaruosius dešimt metų. Lėtesniais tempais jis vyko ir anksčiau, bet tas ženklusis, jau nepaneigiamas, kasdien ir visur į akį krintantis pasikeitimas įsibėgėjo per pastaruosius dešimtį metų.
Kalbu apie gyventojų sudėties pokytį. Ne tiek tautinį, kiek rasinį. Aš pirmą kartą atvykau į Stokholmą jau po to ženklaus pasikeitimo, užtai vienas iš mano pirmųjų įspūdžių buvo – „Jau jie ir čia.” Apsižvalgęs pagalvojau - „Net ir čia...”
Pagalvojau “net ir čia”, nes Stokholmas – vienas iš pačių šiauriausių europiečių apgyvendintų didesnių miestų. Jis yra šiauriau už Vilnių ir už Rygą, tik truputį piečiau už Petrapilį. Toliau į šiaurę didesnių miestų kaip ir nėra. Tačiau „jie” jau ir čia.
Jei kam sukirba “politinio korektiškumo” jausmai, noriu atkreipti dėmesį, kad nieko neigiamo nepasakiau. Pateikiu tik savo įspūdį. Apsižvalgęs Stokholme mačiau daug tamsesnio atspalvio veidų. Procentinį jų skaičių galima pasitikrinti statistiniuose sąrašuose, aš šiuo atveju pateikiu įspūdį. O tas įspūdis yra, kad jų daug. Kai kuriose miesto dalyse jie dominuoja.
Praeityje ženklūs gyventojų sudėties pasikeitimai galėdavo įvykti tik per dideles, dažniausiai kruvinas sumaištis; už vietą po saule, už savo genties, savo tautos teisę užimti tam tikrą žemės lopą buvo kovojama. Dabar tai vyksta kitaip. Nenoriu dramatizuoti, tačiau būkime atviri – kalbu apie didelius ir esminius pokyčius. Visi, kas lankėsi Berlyne, Londone, Amsterdame, juos matė. Jų negali išvengti. Gal tad visai be reikalo nustebau, tuos pačius pokyčius išvydęs ir Stokholme. Juk tai ta pati ES erdvė; nigerietis iš Briuselio, marokietis iš Paryžiaus, turkas iš Berlyno (o jų ten jau yra milijonai), turi teisę persikelti ir į Stokholmą. Jie ir keliasi.
Apsižvalgęs Stokholme neišvengiamai pagalvojau ir apie būsimą Vilniaus gyventojų sudėtį. Būsimą, nes mūsų politikai, lyg gervė giedros, siekia patekti į ES erdvę. Kai anksčiau matydavau pasikeitusią Londono, Amsterdamo ar Paryžiaus gyventojų sudėtį, pagalvodavau, kad kolonijinė praeitis visgi turi savo kainą. Dėl Frankfurto ar Berlyno kiek kebliau, tačiau vokiečiai patys kvietėsi turkus, priplūdo tada ir kitų. Bet kuo čia dėtas Stokholmas? Kaip Armijos muziejus įtaigiai parodo, Švedija jau du šimtus metų yra neutrali, ji kolonijų neturėjo, turkų nesikvietė.
Pasirodo, tai nieko nereiškia. Naujojo tautų kraustymosi judėjimo varikliai kiti. Tai turtinė nelygybė, socialinės garantijos, ženklus rasinis gimstamumo skirtumas, na ir sienų pralaidumas. Kad pasikeistų gyventojų sudėtis, kariuomenių šiais laikais nebereikia.
Žvelgiant iš Amerikos konteksto gal tai skamba per daug dramatiškai. Amerika jau seniai yra tokia valstybė, kurioje gyvena ir sugyvena daugybė rasių. Taip, Amerikoje gyvename kartu, bet, būkime atviri, kartu ir atsiskyrę. Praeityje būta rimtų sunkumų, netrūksta įtampos ir šiuo metu, nelengva numatyti, kaip bus ateityje. Visa tai tiesa. Bet šiuo atveju kalbu apie Europą. Apie vieną jos šiauriausių miestų.
Baigiant tarsi reikėtų pateikti išvadas. Jų neturiu.
Bandžiau perteikti tik tai, ką pastebėjau.
Visą Kazio Almeno straipsnį galima perskaityti čia (http://www.akiraciai.lt/news/,43298).
