Atsakymą tarsi visi žinome, tad nebandysiu prieštarauti. Nors “objektyvių” įrodymų (šiais laikais tai reiškia sociologinių apklausų išvadas) nemačiau. Užtikau vienos gausios apklausos, kurioje labai tiesmukai klausiama “Ar tu laimingas?”, duomenis. Apklausta viso labo 50 valstybių gyventojai, tačiau Lietuva į sąrašą nepateko.
Nors, antra vertus, kam tiems sociologams vargti? Ir taip aišku, kur būtume atsidūrę. Būti nelaimingam - mūsų tautinis pasididžiavimas. Nežinau, kaip derėtų apklausinėti lietuvius, tačiau akivaizdu, kad reikėtų kur kas subtilesnio priėjimo.
Bet štai JAV yra apklaustųjų sąraše ir ten užima 16-tą vietą. Tarsi neblogai, bet ne visai atitinka mūsų susidarytą įvaizdį. Dar nuostabiau darosi, kai pažvelgi į pirmame dešimtuke aukščiausias vietas užėmusias valstybes: Kosta Rika, Singapūras, Danija, Naujoji Zelandija, Šveicarija, Surinamas, Islandija. Koks jų bendras vardiklis? Geografija ir klimatas? Akivaizdžiai ne. Turtingumas? Vėlgi ne, nors šveicarai vieni iš turtingiausių, kostarikiečiai - toli gražu ne. Rasė? Apklausa apima visas rases. Dominuojanti religija? Irgi ne. Vienintelė ypatybė, kuri jas sieja, yra ta, kad jos visos yra nedidelės valstybės. Lietuva tarp jų kuo puikiausiai įtinka. Savo plotu už keletą jų didesnė, o gyventojų skaičiumi pataiko maždaug per vidurį. Beje, iš didžiųjų valstybių tik JAV pakyla virš vidurinės 25-tos vietos. Visos kitos yra žemiau.
“Ne piniguose laimė”, - kartojame, patys tuo stipriai abejodami. Šios apklausos daviniai to nei paneigia, nei patvirtina, tačiau jie rodo, kad “laimingumas” vis dėlto nesiderina su “didumu”. Mažų valstybių gyventojai pasisako esantys laimingesni. Ši išvada reiškia, kad galėtume būti laimingesni už amerikiečius. Prie to ir apsistokime. Kodėl didelių valstybių, tokių kaip JAV, piliečiai mažiau laimingi?
Viena priežastis - nori nenori jiems tenka atsakomybė ne tik už nuosavas, bet ir už kitų bėdas. Atsakomybės dauguma nemėgsta, kratosi jos ir didelė dalis Amerikos piliečių. Pagrindinė užsienio politikos įtampa beveik visada kyla tarp tų, kurie tvirtina, kad “reikia kažką daryti”, ir tų, kurie viešumoje sako: “Tegul tai sprendžia Jungtinės Tautos”, o privačiai galvoja: “Tepasikaria!”. Klysta tie, kurie Amerikos politikoje įžvelgia vienokius ar kitokius “imperializmus”. Apsižvalgius Amerikos politikos baruose, atrodo, kad pagrindinis jos užsienio politikos siekis yra kiek galint greičiau atitraukti kariuomenę iš Irako. Respublikonai teigia, kad atitraukti reikia, “kada tai tik bus įmanoma”, demokratų partijos atstovai (ypač jos kandidatai į prezidentus) garsiai šaukia, kad tai nėra pakankamai greitai.
Tačiau ar tai kliudo jaustis “laimingam”? Kliudo, nes viena iš pagrindinių nelaimingumo priežasčių yra kaltės jausmas už nesėkmes. Todėl ne tik individai, bet ir valstybės kaltę už nesėkmes stengiasi permesti išoriniams veiksniams. Gerai atsimenam, kad sovietijos nesėkmės kaltininkai buvo “imperialistai, kapitalistai, kosmopolitai, fašistai ir t.t.”, bet jokiu būdu ne vietinė nomenklatūra. Amerika tą taktiką irgi stengėsi naudoti. Kol buvo Sovietų Sąjunga, buvo ir akivaizdus kaltininkas; šiuo metu teliko “teroristai”, nors kai kurie amerikiečiai į sąrašą dabar įterpia ir Prancūziją. Vis dėlto tai skystas ir nelabai įtikinantis kaltininkų asortimentas. Nepalyginsi su solidžia kaltininkų plejada, kuria save guosti gali paprastas lietuvis.
Atsikratę kaltės jausmo, žmonės jaučiasi laimingesni, kai gali didžiuotis pasisekimais. Tam tikrose srityse, pavyzdžiui, užkariaujant kitas valstybes, didžiosios valstybės turėjo aiškią persvarą. Pavyzdžiui, atrodo, kad rusams tai buvo ir liko pagrindiniu pasitenkinimo šaltiniu. Su JAV kitaip. Jau nuo XIX šimtmečio pabaigos amerikiečiams nieko užkariauti neapsimoka, o karai, į kuriuos nusiunti kariuomenę, vien tam, kad po to ginčytumeisi, kaip ją grąžinti, ypatingo pasitenkinimo nesuteikia. Lieka tad kitos sritys - ekonomika, mokslas, menai ir sportas. Visose Amerika pirmauja, tačiau, atrodo, to nepakanka pakilti į pirmąjį “laimingųjų” dešimtuką.
Psichologai paaiškintų tai tuo, kad pasitenkinimo jausmas priklauso nuo santykio tarp to, ko tikiesi, ir to, ką pasieki. Čia glūdi viena iš mažesnių valstybių privalumų. Jų gyventojai pripranta prie pralaimėjimų ir už tai gali džiaugtis kad ir retesniais laimėjimais. O amerikiečiai laimėjimus priima kaip savaime suprantamą reiškinį, užtat pralaimėjimai tampa vos ne nacionaline tragedija. Galime tai iliustruoti konkrečiai. Štai per dešimtis olimpiadų JAV krepšinio komanda laimėdavo pirmą vietą, bet tai nesuteikė nei dalies to džiaugsmo, su kuriuo Lietuva pasitiko savus Europos čempionus.
Rašau šiuos savo apmąstymus Kalėdų švenčių laikotarpiu. Tinkamas laikas teigiamoms mintims ir linkėjimams. Turtingesni už amerikiečius kažin ar būsime, bet štai laimingesni būti galėtume.
To visiems ir linkiu.
“Akiračiai” (www.akiraciai.lt)
