Portalo skaitytoja Asta (moters vardas ir pavardė redakcijai žinomas) pasidalino nuotrauka vienoje iš socialinio tinklo „Facebook“ grupių, kurioje užfiksavo, pasak jos, antrą kartą gyvenime matomą šermuonėlį.
Nuotraukoje matyti moters telefono kamera užfiksuotas Kazlų Rūdoje, balto kailio žvėrelis, kuris iš pirmo žvilgsnio primena šešką arba žebenkštį. Moteris sako įraše prie nuotraukos pridėjo prierašą „Antrą kartą gyvenime matau, šermuonėlis.“
Be galo skirtingos, tačiau giminingos rūšys
Susisiekus su gamtininku Selemonu Paltanavičiumi paaiškėjo, kad moters nufotografuotas gyvūnas šalia namų visai ne šermuonėlis, o žebenkštis. Tačiau, pasak gamtininko, toks apsirikimas nieko keisto, kadangi tiek šermuonėlis, tiek žebenkštis yra iš tos pačios giminingos kiauninių žvėrelių šeimos:
„Kiekvienas toks gamtos pranešimas yra labai įdomus. Yra dvi rūšys kiauninių žvėrelių: šermuonėlis ir žebenkštis. Jie abudu panašūs tuo, kad mūsų regione esančių šermuonėlių ir žebenkščių kailis lapkričio mėnesį pabąla, o vasara jie būna rudais kailiukais, kuomet apatinė kūno dalis – balta. O žiemą kailis pabąla, prisitaiko prie aplinkos. Iš žinduolių taip pat daro ir kiškiai. Iš tiesų, šie žvėreliai giminingi, tačiau labai vienas nuo kito skiriasi.“
Anot gamtininko, yra keletas požymių, kaip galima atskirti šias dvi žvėrelių rūšis. Pirmasis skiriamasis bruožas – dydis.
„Šermuonėlio patinas yra stambesnis už patelę beveik du kartus, jis sveria daugiau nei 200 gramų, todėl galima sakyti, kad yra jau toks žvėriukas. Žebenkštis, kitaip nei šermuonėlis yra perpus mažesnė, lengvesnė. Ji yra šiek tiek didesnė už stambesnę pelę, liekna.
Labai svarbus skirtumas yra tas, kad jeigu šermuonėlis kažkur išlenda, tai jo uodega yra ilgesnė ir juodesnė, o žebenkšties – balta kaip sniegas“, – aiškina dviejų panašių žvėrių skirtumus S. Paltanavičius.
Žebenkštis yra smulkaus sudėjimo, patelės dažniausiai sveria iki 45 gramų, todėl yra nedidelis ir smulkus žvėrelis.
„Prieš žiemą kailiukas visiškai pabąla, nes ne be reikalo ir pavadinimas jų lotyniškas yra nivalis, reiškiantis tarsi sniegą. Žebenkštis yra žiemos metu visiškai balta, tik jos akutės juodos. Kodėl užsiminiau apie akis? Ogi, todėl, kad tai yra be galo smalsus žvėrelis. Jeigu pavyksta pamatyti jį gamtoje, o tai nutinka retai, dėl to, kad jis yra labai judrus ir greitas, tai išlindus jam iš kokio urvelio, jis tarsi sustingsta ir spokso. Jeigu prieisi per arti, ji vėl greitai pabėgs ir toliau spoksos, o jeigu stovėsi ramiai, tai žebenkštis ratu apibėgs, pasižiūrės ir spoksos, nes jiems labai įdomu, kas čia vyksta šalia jų. Labai smalsūs žvėreliai“, – juokiasi gamtininkas.
Žebenkštis pasižymi ne tik savo smalsumu, tačiau ir judrumu. Tačiau, kitaip nei šermuonėlis, jos yra šiek tiek lėtesnės, mažiau vikrios dėl savo trumpų kojelių:
„Šermuonėlis kitaip nei žebenkštis yra tarsi užtaisas, kuris per sekundę sugeba padaryti po keletą judesių, visokių piruetų, kurių akys nesugeba pamatyti. Abi šios rūšys yra labai judrios, nes jos – medžiotojos. Šie žvėreliai minta tik savo sugautu gyvu maistu, nebent tik šermuonėlis žiemos metu gali radęs negyvą gyvūną iš bėdos jį ėsti. Žebenkšties privalumas yra jos smulkumas, todėl ji gali lengvai nardyti ir bėgioti urveliais ieškodamos savo grobio.“
Užgrobti, pasivyti ir užklupti savo grobį šiems žvėrims – labai paprasta. „Būna, kad sugavusios po to kokio pelėno urvelyje ir užmiega (juokiasi). Žebenkštis – labai aktyvus plėšrūnas, tačiau kuomet yra sotus, nereikia žmonėms nerimauti, jeigu savo teritorijoje pamatė šermuonėlį ar žebenkštį, kad nieko neliks. To gamtoje nebūna“, – priduria Selemonas Paltanavičius.
Retas svečias
Pasak gamtininko, pamatyti netoli savo teritorijos žebenkštį ar šermuonėlį galima retai, todėl, kad būtent šermuonėliai gyvena atokiau nuo žmogaus, miško teritorijoje, arčiau vandens telkinių ar jų pakraščių. O žebenkštį žiemos metu pamatyti yra sunku, nes jos puikiai sugeba slapstytis:
„Iš tiesų žebenkštį pamatyti žiemą labai sunku, kai yra sniego, nes ji mažutė, kojos labai trumpos ir jai bėgioti sniego paviršiumi labai sunku, išskyrus tą laiką, kai pašąla ar po atlydžių sniegas pasidengia plonu ledu. O šiaip, jos visą laiką duodasi po sniegu, joms ten saugu pasislėpti, pavyzdžiui, nuo pelėdų ar kitų paukščių, kurie jas medžioja.
Šermuonėlis yra stambesnis ir tiesiog jis jau gali nuo kito plėšrūno apsiginti, nes atitinkamai turi ir stipresnius dantis, kurie yra jo pagrindinis ginklas.“
Dažnai žmonės gamtininko teiraujasi, ar šie gyvūnai žiemos metu nesušąla ir kaip sugeba apsaugoti save nuo šalčių. S. Paltanavičius teigia, kad šermuonėlio nugaros kvadratiniame centimetre yra net 14 tūkstančių plaukelių, todėl žiemos metu šie žvėrys sušalti nesušąla.
„Ne be reikalo šermuonėliai buvo medžiojami. Iš tiesų, sunku net įsivaizduoti, kad toks gero sprindžio ilgio žvėrelis buvo medžioklės objektas, o jų kailiukai būdavo lupami ir paliekama juoda jų uodegėlė. Pavyzdžiui, galima pamatyti Vytauto Didžiojo tapytame portrete, kur jis tarsi su tokia mantija, apsiaustu, kuris yra puoštas šermuonėlių uodegėlėmis. Iš daugybės šermuonėlių uodegų susiūdavo karališką apdarą, atributą, kuris buvo, iš tikrųjų, brangus kailinis rūbas, galbūt labiau ne rūbas, o papuošalas“, – dalinasi įdomia įžvalga gamtininkas.
Šios kiauninių žvėrių giminės rūšys yra pakankamai slapios, tačiau Lietuvoje, visgi, dažniau galima pastebėti žebenkštį, nes gamtiškai – šermuonėlis yra retesnė rūšis. Žebenkštys dažniausiai apsigyvena arčiau sodybų, kaime, kur galima rasti daugiau grobio – graužikų.
„Vienas žmogus pasakojo, kad žvejojo ir greta išlindo žebenkštis, man jis sako, kad norėjo ją stverti ranka ir pažiūrėti iš arčiau. Tai jam sakau, būk laimingas, džiaukis, kad to nepadarei, nes abiejų rūšių dantys yra reto aštrumo, o jų iltys – reto smailumo. Todėl tokių kvailysčių daryti nereikėtų.
Iš tiesų, man atrodo, kad kai prie žmogaus namo ar jo kieme pasirodė žebenkštis ar šermuonėlis nereiktų baimintis, o kaip tik džiaugtis, kad apsilankė gamtos svečiai. Dėl naminių paukščių ar kitų augintinių baimintis nereikėtų taip pat, nes grėsmės jiems nėra, galbūt tik graužikus, peles nelauktas praretins, todėl gera turėti tokių kaimynų“, – tikina gamtininkas Selemonas Paltanavičius.
