Įdomu, kiek žmonių susimąsto apie muziką, kaip visuomeninį, moralinio atspindžio reiškinį? Dažnas muziką laiko pramoga, visiškai neįpareigojančiu laiko „žudymo“ įrankiu. O kam šautų į galvą, kad muzika yra ryškus visuomenės moralės veidrodis, kuris geriau nei bet kokios apklausos parodo, kuo žmonės tiki, ko siekia ir ko tikisi. Gal dėl mano subjektyvaus požiūrio į šiuolaikinę visuomenę ir mano infantilumo moderniosios kultūros atžvilgiu apima siaubas matant, kas vyksta šiomis dienomis.
Dažnai sakoma, kad legendomis tampama tik po didelio laiko tarpo, bet ar kas nors įsivaizduojate šviesiąsias gabaritines merginas ar vieną iš žvaigždėtakių atstovų įeinant į Lietuvos muzikos legendų sąrašą? Neneigiu, kad daug atlikėjų pasižymi neblogomis vokalinėmis savybėmis, tačiau tik tiek. Muzika ir dainavimas yra visiškai skirtingi ir sunkiai suderinami dalykai. Daininkas siekia parodyti tai, ką jis moka išspausti iš savo balso, tuo tarpu tikras muzikantas, suderinęs balsą su instrumentais, sugeba duoti žinią kiekvienam, kuris klauso. Nemanau, kad daug žmonių laiko Algirdą Kaušpėdą nuostabiu vokalistu, tačiau niekas nepaneigs „Anties“ įtakos lietuvos muzikos scenai ir jaunimui, kuriam teko laimė užaugti klausant tokios muzikos. Tą patį galėčiau pasakyti apie grupę „Bix“, kuri trumpam sugebėjo išplaukti iš Lietuvos teritorinių „muzikos vandenų“. Kodėl šie žmonės buvo ir yra įtakingi Lietuvos muzikai? Sakoma, kad tais laikais „prasimušti“ galėjo bet kas. Bet manau, kad tai labiau pritaikoma dabartiniams laikams. Įsivaizduokit, kokio pripažinimo galėjo susilaukti Natalija Zvonkė nepriklausomybės atgavimo metais ir suprasit ką noriu pasakyti.
Kaip jau minėjau, muzika atspindi žmonių moralę. Vieningai, išsilavinusiai, postmoderno vertybių siekiančiai tautai nereikia auksaspalvių lėlyčių, tokiai visuomenei reikia kažko, kas duotų žinią. Nemanau, kad egzistuoja bent vienas įsivaizduojantis Sąjūdžio periodą be „Laužo Šviesos“ ar „Zombių“. Tuo metu vienijantis, bendras nepriklausomybės siekis, subūrė žmones - muzika glostydavo, o ne prievartaudavo.
Tuo tarpu dabar turime milijoną dainų apie meilę, grožį ir pinigus, o jei tiksliau - apie meilę grožiui ir pinigams. Jei netikite manimi, įsijunkite bet kokią radijo stotį ir palaukite, kol pradės skambėti lietuviški žodžiai. Blogiausia tai, kad negalime kaltinti radijo stočių – rinkos ekonomikoje paklausą visada tenkins pasiūla. Kol bus tuščios, morališkai bevertės, neįpareigojančios muzikos poreikis, tol ją gausime. Negalima pykti ant tų, kurie tokią muziką dievina, tai jų pasirinkimas – jei kažkas kuria, kažkas ir klauso. Kaltinti nėra ko, nes kalti visi. Pasiduodami savo materialiniams poreikiams, palaipsniui žudydami paskutinius moralės likučius, degraduojame visais aspektais.
Nereikia pamiršti taip vadinamo „underground‘o“ ,kurio atstovai dažnai rėkia, kad jų neįsileidžia radijos, jiems trukdo visi, kas gali. Tačiau gerą muziką visada kas nors atras. Skamba labai naiviai, bet interneto amžiuje išplatinti savo įrašą yra kur kas lengviau nei prieš dvidešimt metų. Žinoma, jei kuri muzika vien tam, kad užsidirbtum, sėkmės nelauk. Muzikantų duona – muzika, tačiau su laiku tikri muzikantai užsitarnauja pripažinimą, kuris galiausiai pasireiškia ir materialine forma. Įdomu, ką veiks visos Olialia gėlės, kai nuvys jų „grožis“?
Apibendrindamas norėčiau pabrėžti, kad esančios situacijos suvokimui nereikia daug. Įsijunk radiją, televizorių, paklausyk TOP‘ų ir suprasi, kur link eina tavo valstybė, ko jos visuomenė ieško ir ko siekia. Muzikantai ir daininkai yra visuomenės dalis, ir jų dainų tekstai parodo, kas svarbu bent jau to asmens aplinkai. Kai visi pamatysime, kokios vertybės tampa prioritetinės eiliniam klausytojui, gal suprasim, kaip svarbu vėl siekti laisvės.
Vis dėlto situacija keičiasi - vis daugiau naujų atlikėjų, kurie sugeba ne tik dainuoti, bet ir užburti, įkvėpti ir užduoti klausimus. Juk muzika turi būti tokia, taip?
