Pokalbis su žurnalistu, patyrusiu keliautoju, Vinco Kudirkos ir Mato Šalčiaus premijų laureatu Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubo pirmininku Gerimantu Statiniu apie temines ekspedicijas, jų reikšmę Lietuvai ir sau, neblėstančią aistrą kelionėms ir kalnams.
Papasakokite apie pirmąsias rengtas ekspedicijas. Kas paskatino jas rengti ir kaip kilo ši nuostabi idėja organizuoti bei imtis tokios veiklos pačiam?
Pirmoji ekspedicija “Bolivija – Peru’05 M.Šalčiui atminti“ buvo surengta 2005 metais. Kadangi dirbau LTV televizijoje ir rengiau kelionių laidas, susiradau Ramintą Šalčiūtę, keliautojo Mato Šalčiaus dukrą, kuri tiksliai nežinojo kur yra palaidotas jos tėvas. Bolivijoje? O gal Brazilijoje? Ten upė skiria du miestus, su panašiais pavadinimais. Tada kilo mintis ieškoti žmonių, kurie suorganizuotų kelionę į Pietų Ameriką. Paieškos truko kone penkis metus. Anais metais tolia kelionė atrodė tai gana brangi, nors ir dabar nėra pigi. Atsitiktinumo dėka susipažinau su „Klajūnų klubo“ prezidentu Gintautu Babravičiumi, kuriam ši idėja pasirodė kilni, o jos įgyvendinimas kupinas nuotykių. Gavus keliautojo dukros R. Šalčiūtės palaiminimą ir pasitikėjimą išvykome į Pietų Ameriką su „Klajūnų klubu“. Tai buvo pirmoji ekspedicija, kuri tapo gražia tradicija, keliauti kitų garsių Lietuvai žmonių pramitais takais.
Reziumuojant pirmąją M.Šalčiaus ekspediciją, galime sakyti, kad mes tik lokalizavom palaidojimo vietą, nes tų kapinių, kuriuose keliautojas buvo palaidotas, jau seniai išlikusių nebėra . Buvo žinoma tik tiek, kad pats kapas buvo prie pirmosios miestelio bažnyčios. Su vietinių istorikų ir kunigo Vytauto Palubinsko pagalba, remiantis bažnytinių knygų įrašais, mes sėkmingai tą bažnyčią atradome ir prie jos pritvirtinome M.Šalčiui skirtą atminimo lentą. Šios ekspedicijos metu rašiau interaktyvų dienoraštį internete, grįžus, kartu su režisiere A.Vėželiene sukūrėm filmą "Saulė šviečia lygiai visiems", po to parašiau knygą „Pasilydęs Amazonijoje. Mato Šalčiaus klajonių pėdsakais“ už kurią gavau M.Šalčiaus premiją.
Antrąją „Filipinai’11 M.Šalčiui atminti“ ekspediciją ėmiausi organizuoti pats, norėjosi išbandyti savo kailiu vadovo patirtį. Kartu su Dainiumi Kinderiu parengėm maršrutą, keliavome M.Šalčiaus keliais, o grįžus kartu su režisiere M.Greičiuviene sukūrėm filmą, kuris vadinasi "Filipinai, didysis Tolimųjų Rytų pasaulis".
2009 metais vykau su ekspedicija į Tian Šanio kalnus, kuriuose yra lietuviškos viršūnės. Tuomet viename slėnyje kopiau į Gedimino Akstino 4250 m, o kitame teko įkopti į naują viršūnę, kurią pavadinome Lietuvos 1000 – mečio vardu 4711 m.
Ketvirtoji „Kraslagas’12 Prezidento A,Stulginskio tremčiai atminti“ ekspedicija įvyko 2012-ais metais, važiavom į Krasnojarsko kraštą, tais keliais, kur buvo ištremtas Lietuvos Prezidentas. Grįžus, su režisieriumi J.Lingiu sukūrėm filmą „Prezidentas Aleksandras Stulginskis“. Šio filmo išliekamoji vertė įvertinta – jis dažnai rodomas per Nacionalinę televiziją Valstybinių švenčių proga, nes šiemet sukanka Prezidento 130 – osios gimimo metinės. 2013 -ieji buvo skirti Antanai Poškai. Jis vienas pirmųjų lietuvių nešęs žinią Indijai apie Lietuvą. Ekspedicijos „Indija’13 A.Poškos keliais” metu surengėm tris konferencijas apie A.Pošką: Delyje, Kalkutoje ir Andamanų salose, nes jis ten keliavo. Po šios ekspedicijos, metams prabėgus, Antanui Poškai po mirties buvo suteiktas Kalkutos universiteto garbės daktaro vardas.
Praeitais metais vėl vykau į kalnų ekspedicją „Pamyras‘14”, nes sukako 50 metų kitoms lietuviškoms viršūnėms esančioms Pamyro kalnuose, tai: M.K.Čiurlionis, K.Donelaitis. ,Lietuva.
Kuo šie visi žymūs žmonės kaip Kazys Pakštas, Matas Šalčius, Antanas Poška yra panašūs? Kas juos kartu sieja?
Jie buvo dideli idealistai, ne pragmatikai ir nesiekė naudos. M. Šalčius už knygą „Svečiuose pas 40 tautų“ gavęs „Spaudos fondo“ premiją 1936 m. išvyko į Pietų Ameriką. Čia jis ketino suvienyti lietuvių benduomenę, išleido laikraštį "Išvien" ir norėjo sukurti koloniją, kuri galėtų būti atrama ir parama ant karo slenksčio stovinčiai Lietuvai. M.Šalčius lankėsi Vokietijoje ir suprato, kad keliantis galvą fašizmas keliaus ne tik į Vakarus, bei ir į Rytus.
Ir iš tiesų tokią koloniją sukurti buvo realu, tačiau vidiniai lietuvių nesutarimai sužlugdė M.Šalčiaus viltis ir jis buvo apkaltintas kaip bolševikų agentas, norintis Pietų Amerikoje kurti kolchozus. Visi nematė toliau savo nosies, nors tokia praktika sėkmingai buvo panaudoja menonitų religinės bendruomenės, kuri vėliau įsikūrė Belize. Ją kaip pavyzdį pateikė 1958 m. K. Pakštas ir sakė, kad tokiu principu galėtų kurtis ir lietuviai. Taigi, M.Šalčius, A.Poška, K.Pakštas buvo savo šalies patriotai ir daug prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.
Kiek laiko truks „Kazio Pakšto „Dausuva“ – Belizas‘15” ekspedicija į Centrinę Ameriką, į kurią išvyksite lapkričio mėnesį?
Na, ilgiausia, kurioje teko man būti, tai pirmoji M.Šalčiaus ekspedicija – šešios savaitės, o ši manau, truks apie mėnesį. A. Pakštas daug keliavo ir ne ką mažiau negu M.Šalčius arba A.Poška. Jis Vytauto Didžiojo universitete įkūrė Geografijos katedrą, taip pat įsteigė Lietuvos geografijos draugiją, kurios nariai kartu su mumis keliaus į Centrinę Ameriką. Koks maršrutas numatomas, ką žadate aplankyti?
Lankysimės Meksikoje, Belize ir Gvatemaloje. Britų Hondūras arba dabartinis Belizas bus kaip centrinė ašis, pats A.Pakštas šią šalį pavadino alegorine – mistine atsargine Lietuva – „Dausuva". Be abejo, pakeliui aplankysime ir kitus garsius objektus, kurie yra laikomi pasaulinio paveldo šedevrais. Ketiname susitikti su generalgubernatoriumi – Belizo valstybė prezidento neturi, nes yra Britų Sandraugos šalis. Ar pavyks susitikti nežinome, svarbu nunešti žinių į šią šalį apie Lietuvą, pranešti apie Kazio Pakšto fenomenalų geopolitinį mąstymą, apie jo plevenusias viltis bei lūkesčius čia įkurti lietuvišką „Dausuvą“. Galbūt mūsų ekspedicijos dėka užmegzti ryšiai išsivystys į turizmo, ekonominius ar verslo plėtros santykius. Jei darai darbą su gera intencija, anksčiau ar vėliau jis ims duoti vaisių.
Ką reiškia tokios rengiamos ekspedicijos Lietuvai, augančioms kartoms? Kokia situacija su jaunimu? Galbūt jos paskatins daugiau jaunimą domėtis mūsų istorija ir iškiliais žmonėmis?
Tarp keliaujančio jaunimo esu pastebėjęs tokią tendenciją: "Kur esu aš, ten yra Lietuva". Interneto ir kitų komunikacijų dėka jaunas žmogus gali bendrauti su visu pasauliu, todėl jis nesijaučia atitrūkęs nuo Lietuvos. Tačiau kuomet tenka ilgiau gyventi toli nuo namų, žmogus ima ieškoti savo tautiečių, su kuriais jie galėtų bendrauti gimtąja kalba. Tuomet ima kurtis lietuvių bendruomenės, kurios neleidžia nutautėti, jų dėka išsaugojamas ryšys su Lietuva. Anksčiau lietuviai buvo tikri pragmatikai, jų tikslas buvo nuvažiuoti, užsidirbti ir gyventi, bet ne vien duona žmogus gyvas, reikia kažko daugiau. Manau tos ekspedicijos yra paskatas garsinti Lietuvą, domėtis jos istorija ir mūsų šaknimis. Kaip pavyzdį pateiksiu eilę metų vykdomą "Misija Sibiras", kuri yra įvertinta kaip Nacionalinė vertybė – reiškinys garsinantis Lietuvą. Jaunimas veržiasi ne vien tik dėl to, kad galėtų nemokamai pakeliauti, jie nori išbandyti savo jėgas sąlygose, artimose toms, kuriose tremtyje buvo jų tėvai ar seneliai. Jie nori prisiliesti prie istorijos, ją keisti ir visi jie grįžta pasikeitę. Situacija nėra bloga ir manau eina gėryn. Jaunimas ima grįžti prie tikrųjų vertybių ir į idealizmą nebežiūrimą kaip į atgyvenseną. Tokių ekspedicijų dėka ugdomi visuomenės pilietiškumo ir patriotiniai jausmai. Jos turi ir išliekamąją vertę, nes kelionėje buvo rašomi dienoraščiai, vėliau gimsta knygos ar filmai.
Kaip kilo idėja organizuoti dar vieną ekspediciją į Belizą?
Kuomet grįžti iš vienos kelionės, visuomet jau galvoji apie kitą. Kuomet Seime buvau pakviestas dalyvauti Kaziui Pakštui skirtoje konferencijoje, kurią organizavo Baltoskandijos akademijos direktorius Arūnas Bliūdžius, buvau neseniai sugrįžęs iš Indijos ekspedicijos. Per savo pasisakymą pasakiau, kad kita ekspedicija bus skirta būtent Kazio Pakšto atminimui. Pati mintis brendo jau anksčiau,tačiau nebuvo to įvykio, kuris paskatintų tai pasakyti garsiai iš tribūnos. Visi tam pritarė, todėl belieka šią svajonę įgyvendinti.
Kaip yra ruošiamasi ekspedicijoms?
Pirmiausia reikia susirasti informaciją, perskaityti nemažai knygų, ieškoti žmonių, kurie vienaip ar kitaip su tuo susiję. Vėliau išsikelti sau tikslus, užduotis ir imti siekti visokiais įmanomais būdais jas įgyvendinti. Nemažai laiko užima susirašinėjimai, ieškojimai, derinimai – visuomet geriausias rezultatas būna kai suburiama organizuota komanda. Tuomet visi ekspedicijos etapai tampa tikru kūrybiniu procesu, kuris atneša ne tik džiaugsmą, tačiau ir naudą Lietuvai. Taigi mes, prisimindami iškilius Lietuvos žmones kartu kuriam jos istoriją.
Žymantė Gudelytė
