Netolygi regionų raida
Iš esmės svarbiausias veiksnys, komplikuojantis Kazachstano sėkmę, yra vis gilėjantis atotrūkis tarp miesto ir kaimo vietovių, ypač vakarinėje dalyje. Nors šalies valdžia nenori su tuo sutikti, net ji 2011 m. turėjo pripažinti, kad „kaimo skurdo lygis yra didelis – triskart didesnis už skurdą miestuose“. [1]
Kaip parodė B. Dave‘as 2012 m. „Freedom House“ ataskaitoje apie Kazachstaną, naftingų Atyrau ir Mangyštau regionų padėtis ypač sunki: žmonių, gyvenančių už skurdo ribos, skaičius juose vienas didžiausių šalyje (22,6 proc. Mangyštau srityje ir 10 proc. Atyrau srityje, o kitų sričių vidurkis yra 8,2 proc.). Maža to, maisto ir gyvenamųjų patalpų kainos ten yra aukščiausios visame Kazachstane. [2]
Akivaizdus atotrūkis tarp miesto ir kaimo yra seniai žinoma šalies problema, bet apie ją retai kalbama pagrindinėse žiniasklaidos priemonėse. Apskritai ji yra daugiau ar mažiau būdinga visoms Centrinės Azijos valstybėms, kuriose klaninė politika dažnai lėmė preferencinį požiūrį į vienus regionus ir diskriminacinį požiūrį į kitus. Tačiau Kazachstano paradoksas tas, kad skurdžiausiai gyvena naftingos vakarinės jo teritorijos, kurios sukuria didžiausią BVP vienam gyventojui ir sudaro didžiąją dalį šalies BVP [3]. Tai verčia suabejoti visa N. Nazarbajevo politinio projekto logika. Situacija panaši (nors mastelis ir kitas), pavyzdžiui, į kitų „naftos prakeiktų“ regionų, tokių kaip Nigerio delta, kur naftingų rajonų bendruomenės žiūri į centrinę valdžią labiau kaip į atimančią jų išteklius išnaudotoją nei kaip į ekonominio klestėjimo garantą.
Todėl neabejotina, kad nepasitenkinimas, jeigu prasiveržtų, gali destabilizuoti Kazachstano „stebuklą“ ir neigiamai paveikti užsienio investuotojų interesus Mangyštau ir Atyrau srityse.
Neišsipildę lūkesčiai ir socialinė įtampa
Socialinės įtampos požymiai pradėjo ryškėti Kazachstane nuo 2011 m., kai per kruviną susidorojimą su protestuotojais naftininkų mieste Žanaozene (Mangyštau sritis) žuvo mažiausiai 14 žmonių. [4] Šios tragedijos pamoka yra tokia: žmonės, kurie turėtų remti naftos varomą šalies ekonomiką, iš tikrųjų yra nelaimingiausi ir negauna jokios naudos iš to, kad jų regione apstu „juodojo aukso“.
Panašios nuotaikos vyrauja naftinguose Didžiųjų Vidurio Rytų (angl. Greater MiddleEast) regionuose, bet jos tampa vis reikšmingesnės ir Kazachstane, kur autoritarinį N. Nazarbajevo valdymą įteisinantis socialinis susitarimas yra paremtas griežta retorika apie spartų, nafta grįstą klestėjimą, kurio periferijos gyventojai nemato.
Pažymėtina, kad panašumai tarp šių dienų Kazachstano ir praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio Irano yra stulbinantys: abiem atvejais autoritariniai lyderiai žada (žadėjo) greitą modernizaciją, siedami savo viešąjį teisėtumą su makroekonomine sėkme, tačiau neskatindami ekonomikos diversifikacijos ir valstybės pajamas iš naftos ir dujų prekybos paskirstydami urbanizuotų vietovių naudai.
Dėl šios priežasties kazachai, ieškodami darbo ir naujų galimybių, dažnai yra tiesiog priversti migruoti į Almatą ar Astaną, kur „apšviestosios“ N. Nazarbajevo politikos rezultatai yra labiau matomi. [5] Tai, viena vertus, sumažina socialinę įtampą kaimo vietovėse, kita vertus, skatina piliečių nepasitenkinimą valdžia, kuri, atrodo, nesistengia pagerinti ten gyvenimo sąlygų, o tik užsiima urbanizuotos ir ekonomiškai dinamiškos vidurinės klasės, kaip prezidento teisėtumo bazės, kūrimu.
Neišsipildę lūkesčiai yra rimtas rizikos faktorius: nors Kazachstane žmonės kaimuose gyvena geriau negu kitų Centrinės Azijos šalių kaimiečiai, girdėdami valdžios pažadus, jie tikisi daugiau iš šalies naftos pajamų, tačiau gauna tik trupinius. Tai galingas galimos įtampos veiksnys, iš dalies paaiškinantis, pavyzdžiui, religinės priešpriešos proveržius šalies vakaruose 2010–2012 metais kaip regiono ekonominio ir socialinio žlugdymo padarinį. [6]
Ekonominis neefektyvumas ir korupcija
Kazachstano ekonominio ir politinio elito tarpe yra plačiai paplitusi korupcija ir neopatrimoninis elgesys. [7] Tai tikriausiai vienas ryškiausių šiuolaikinio Kazachstano prieštaravimų: viena vertus, vadovybė sutinka, kad būtina diversifikuoti ir modernizuoti ekonomiką, plėtojant privatų verslą ir tautos verslumo įgūdžius; kita vertus, susidaro įspūdis, kad ji nenori atsisakyti senų korupcinės praktikos, grobstymo tradicijų ir patronato, neleidžiančių ekonomikai kvėpuoti ir užkertančių kelią talentingiems žmonėms be politinių ryšių visapusiškai realizuoti savo verslumo potencialą.
Deja, ši problema neturi paprasto sprendimo: kaip ir visoje Centrinėje Azijoje, korupcija ir neopatrimonizmas Kazachstane yra labai aiškios politinės logikos atspindys ir glaudžiai siejasi su režimo stabilumu. Galimybė užsiimti labai pelninga korupcine praktika be grėsmės būti suimtam yra vienas iš būdų, kaip autoritariniai lyderiai atsilygina artimiausiems bendražygiams už lojalumą, ir N. Nazarbajevas nėra išimtis. Kartu tai leidžia prezidentui kontroliuoti savo rėmėjus ir prireikus keisti įtakingų valstybės institucijų ar sričių administracijų vadovus remiantis „kova su korupcija“. Tie, kas nesupranta šio principo ir leidžia sau suabejoti N. Nazarbajevo pasirinkimu, atsiduria kalėjime ar tremtyje (kaip tai atsitiko Muchtarui Abliazovui). [8]
Viso šito pasekmė paprastiems žmonėms yra ta, kad ekonominė gerovė beveik neįmanoma be korupcijos ir politinių ryšių. Nors gali susidaryti įspūdis, kad tai panašu į padėtį kitose buvusiose SSRS valstybėse (taip pat ir Baltijos šalyse), akivaizdu, jog šis fenomenas yra išskirtinis Centrinės Azijos bruožas, ir Kazachstanas ne išimtis. Maža to, jei net eiliniai Uzbekistano, Kirgizijos ir Tadžikistano piliečiai skundžiasi dėl korupcijos sukeltų problemų, ką jau kalbėti apie palyginti labiau išsilavinusius Kazachstano gyventojus.
Gerai žinoma, kad N. Nazarbajevas ir jo rėmėjai mėgsta lyginti savo šalį su Singapūru (unikalus turtingos, ekonomiškai efektyvios ir socialiai darnios autoritarinės valstybės atvejis). Tačiau jie visuomet pamiršta pridurti, kad korupcijos lygis ten yra vienas žemiausių pasaulyje (išskirtinis laimėjimas nedemokratinei šaliai), o Kazachstanas tuo pasigirti negali.
Išvados
Apibendrinant galima pasakyti, kad po nuodugnios socialinių ir ekonominių problemų analizės Kazachstano „stebuklas“ atrodo kitaip. Nors šalies valdžia stengiasi sumažinti pranešimų apie socialines ir ekonomines šalies problemas kiekį, šiandien aišku, jog nutylėti tiesos neįmanoma.
Tai nereiškia, kad Kazachstanas greitai žlugs ar kad investuotojai turėtų tuoj pat sprukti iš šios šalies. Priešingai, jokia kita Centrinės Azijos valstybė negali pasigirti tokia makroekonomine sėkme ir net didžiausią nerimą keliantys socialinės įtampos požymiai Kazachstane atrodo ne tokie grėsmingi kaip kitose regiono šalyse.
Detalesnis rizikos veiksnių tyrimas rodo, kad daugumos Kazachstano socialinių-ekonominių problemų priežastys yra politinės – pirmiausia tai atskaitomybės ir efektyvaus valdymo stoka. Aiškaus ir nuolatinio ryšio tarp visuomenės ir valdžios nebuvimas veda prie valdančiųjų atotrūkio nuo probleminių šalies realijų ir neleidžia jiems operatyviai į jas reaguoti. Autoritarinis valdymas buvo efektyvus pirmuosius du nepriklausomo Kazachstano istorijos dešimtmečius, bet ateityje to gali neužtekti, ypač po N. Nazarbajevo pasitraukimo.
Kadangi demokratiniai Kazachstano pokyčiai yra mažai tikėtini, šalies vadovybė gali pabandyti sukurti hibridinius atskaitomybės mechanizmus, kurie leistų jai toliau kontroliuoti valstybę ir kartu suteiktų paprastiems žmonėms galimybę reikšti savo nuomonę laisvesnėje žiniasklaidoje (Singapūro „iš dalies laisva“ žiniasklaida šiuo atveju yra pravartus pavyzdys). Tačiau, svarbiausia, N. Nazarbajevas ir jo įpėdinis turi surasti kitą būdą, kaip išsaugoti savo pagrindinių rėmėjų lojalumą, atsisakius žalingo korupcinio atlyginimo mechanizmo.
Kazachstano valdžia šiandien turi unikalią galimybę imtis reformų, nes ekonominis augimas gana didelis, o socialinis nepasitenkinimas – palyginti žemas. Kartu neabejotinas populiarumas duoda N. Nazarbajevui išskirtinį šansą suteikti šalies gyventojams, kurie nelaukia vietinio glasnost varianto, kad galėtų nušalinti savo prezidentą nuo valdžios, daugiau politinių laisvių. Jo įpėdinis gali tokio šanso neturėti.
[1] International Crisis Gruop, „Kazakhstan: Waiting for Change“, p. 16 (Kazakhstan – Waiting for Change; žiūrėta 2013 m. spalio 10 d.).
[2] B. Dave, „Kazakhstan“, p. 273 (Kazakhstan; žiūrėta 2013 m. spalio 11 d.).
[3] Ibid.
[4] Dėl tikslaus aukų skaičiaus vis dar ginčijamasi, pateiktas nuosaikus vertinimas. „Al Jazeera“, Deadly riots spread in Kazakhstan oil
[5] B. Dave, op. cit., p. 273–274.
[6] International Crisis Gruop, „Kazakhstan: Waiting for Change“, p. 17–19.
[7] Su tuo sutinka iš esmės visi tarptautiniai apžvalgininkai. Galima, pavyzdžiui, žiūrėti „Transparency International“, „Freedom House“ ir ESBO ataskaitas. Detalesnę korupcijos analizę galima rasti atitinkamoje B. Dave‘o ataskaitos apie Kazachstaną, kurią 2013 m. publikavo „Freedom House“, dalyje: Freedom House
