„Gyvenimas – vienintelis ir vienas / Priėjus galą, lieka tik padvėst / Teisus yra nežinomas romėnas / Pasakęs: „Noriu žaisti tik ir ėst“, - tik vienas iš daugelio poeto Gintaro Patacko eilėraščių fragmentų. Kauno savivaldybėje pasiteiravus, kokį žmogų būtų galima įvardyti šio miesto simboliu, nė nesudvejojus ištarta G. Patacko pavardė.
„Tikresnio Laisvės alėjos simbolio vargu ar pavyktų surasti“, - sulaukta atsakymo iš Kauno miesto savivaldybės atstovų. O ką apie tai mano pats G. Patackas?
„Gyvenu 20 metrų nuo Laisvės alėjos. Mano kiemas visiškai šalia. Gal todėl...“, - apie simbolišką įvertinimą trumpai tepasakė G. Patackas.
- Prisiminkite savo vaikystę. Kaip ji prabėgo? – Balsas.lt paklausė G. Patacko.
- Mano vaikystė dar neprabėgo. Bus galima parašyti, kad G. Patackas mirė būdamas vaiku. Apskritai, mano vaikystė ne bėgo, o ėjo smulkiais žingsneliais, apsiuostydama. Kiek atsimenu, tai turiu tokią ypatybę, kai ištrinu kažką reikalingą ir palieku nereikalingą. Iš esmės, „sukišau“ visą savo gyvenimą į vieną dieną.
- Kuo svajojote būti užaugęs?
- Būdamas mažas svajojau tapti keliautoju. Dabar galiu pasakyti, kad įvykdžiau savo pažadą. Nusiperku bilietą ir skrendu, kur noriu. Be to, naktimis dažnai skrendu nepilotuojamu lėktuvu į sapnų karalystę. Ten galiu skraidyti, kiek tik širdis geidžia. Taip, galiu drąsiai patvirtinti – realizavau vaikystės svajonę.
- Kuomet jūsų gyvenimo kelias pakrypo į poeziją?
- Labai sunkus klausimas. Atsakymų gali būti labai daug. Bet greičiausia, į poeziją pasukau nuo 14 metų, kai gerai į grindis trinktelėjau galva. Norite tikėkite, norite ne, bet būtent tada atsirado literatūriniai gabumai. Po to, atsirado, kas paskatino kurti. Niekas be paskatinimo nesiryžtų nerti į poezijos pasaulį. Tačiau man pasisekė, nes kolegos rašytojai pakvietė į savo guolį. Vėliau atsirado honorarai, kurie dar labiau paskatino...
- Kūryba ir pinigai, ar tai suderinama?
- Galiu pasakyti auksinę taisyklę – absoliučiai iš visko galima uždirbti. Galima pardavinėti vandenį iš čiaupo ir paskelbti, kad tai pavasarinis kalnų vanduo. Juk, kai tradiciniais būdais nepavyksta uždirbti, tada reikia imtis netradicinių priemonių.
- Ką galėtumėte pasakyti apie gimtąjį Kauną?
- Visi ieškome pasaulio bambos. Iš pradžių pasikrapštome savąją, o po to plečiame akiratį. O juk vaizdas pro langą parodo, kad gyveni mieste. Ir tai tau yra vienintelis miestas, nes tu ten gyveni. Tačiau tas vaizdas, kurį pamatai – nėra tikras. Kiekvieno bamba yra su savimi.
Kaunas yra tvirtovių miestas, kur gana griežtos taisyklės suformuluotos. Negali nusispjauti bet kur, kad nepataikytum kokiam viršilai ant batų. Kartais Kaunas panašus daržą, o miestiečiai yra tarsi žvėriukai. Miestas jau prieš daug metų turėjo išnykti, bet dėl žmonių jis išliko ir dar išliks ilgam.
Balsas.lt primena, kad G. Patackas yra išleidęs šešias poezijos knygas. Pirmieji G. Patacko eilėraščiai į viešumą išėjo aštunto dešimtmečio pradžioje, 1972 m. Po ketverių metų pasirodė pirmas jo rinkinys ,,Atleisk už audrą“. Poezijos debiutantui buvo dvidešimt penkeri.
