Laikas nė kiek nepakeitė banditų veiklos. Vienu metu reketas buvo įgavęs rafinuotas formas, vis dėlto atrodo, kad jaunieji gangsteriukai pasuko istorijos ratą atgal ir ėmė verslininkus reketuoti panašiai kaip anie dešimtojo dešimtmečio banditai.
Pirmieji Lietuvos reketininkai kitados prievartaudavo turtą iš automobilių remontininkų. Taip jau sutapo, kad atgimstantys šių dienų reketininkai irgi reketavo tuo pačiu verslu besiverčiančius žmones.
Rugpjūčio 27-ąją Ukmergės rajono Deltuvos seniūnijos Atkočių kaime surengus specialią operaciją, Ukmergės rajono komisariato ir Vilniaus apskrities vyriausiojo komisariato mobiliosios kuopos policininkai sulaikė keturis Jonavos gyventojus, kurie reketavo vietos autoserviso savininką. Pasaloje reketininkų laukė net 23 policininkai. Ir sulaukė. Vyrukai, pamatę kaukėtus pareigūnus dėjo į kojas. Trys bėgliai kaipmat buvo suguldyti ant žolytės, jiems ant riešų taukštelėjo antrankiai. Vienam pasisekė pabėgti kiek toliau, tad jį ant žemės partrenkė prisivijęs tarnybinis vokiečių aviganis. Net krimstelėjo į nosį – visa laimė, kad nesmarkiai.
Įmonę Atkočiuose, kurioje ardomi seni automobiliai ir pardavinėjamos jų detalės, yra įsteigęs 27 metų vyras iš Kauno. Praėjusią savaitę pas jį ir pasirodė „žvalgas“ – tas atseit atpažinęs kai kurias savo pavogto automobilio detales. Netrukus jam į pagalbą atrūko dar pulkelis bendrininkų. Dabar jau šešiese jie ėmė už užmokestį siūlyti „stogą“ ir ramybę. Girdi, antraip autoserviso angaras suliepsnosiąs, o šeimininkas būsiąs „pakastas“. Lygiai tokie patys metodai buvo naudojami ir daugiau kaip prieš du dešimtmečius.
Verslininkas iš pradžių bandė tartis gražiuoju, sumokėjo gan nemažą duoklę, bet reketininkams vis buvo maža. Tada žmogui beliko ieškoti užtarimo policijoje. Ir tą užtarimą jis surado.
Taigi keturi reketininkai duoklės pasiimti atvyko pirmadienį priešpiet, vienuoliktą valandą, o policininkai pasaloje tūnojo nuo aštuonių ryto.
Visi keturi sulaikytieji gerai žinomi Jonavos policijai. Tai dar neteisti E. Pagirinskas (gim. 1985 m.) ir A. Šestobajevas (gim. 1992 m.), ne kartą teistas M. Skulčas (gim. 1983 m.) ir R. Margelis (gim. 1993 m.). Pas M. Skulčą rastas revolveris, šaudantis guminėmis kulkomis. Pirmadienį jų namuose atliktos kratos, ieškoma bendrininkų. Pradėtas ikiteisminis tyrimas atskleis, kiek kuris kaltas. Vis dėlto, nors įtariamieji buvo sulaikyti vos paėmę pinigus, kaip matyti iš istorijos, jų kaltę įrodyti bus nelengva. Kol kas Ukmergės apylinkės teismas vyrus leido suimti dviem mėnesiams, o R. Margelį – 10 parų.
Išlupinėja skolas
Keturis su reketu susijusius vyrus sulaikė ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalistai. Tai du verslininkai ir du jiems talkinę šešėlinio pasaulio atstovai. Kauno miesto apylinkės teismas patenkino prokurorų prašymą ir visus įtariamuosius leido suimti.
Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, kai į policiją kreipėsi Mažeikiuose gyvenantis informacinių technologijų specialistas ir pasiguodė, kad iš jo kauniečiai, apkaltinę neatlikus darbų už 240 000 litų, bando tuos pinigus susigrąžinti. Iš mažeikiškio kauniečiai atėmė jo savigynai turimą ginklą ir nusivežę prie bankomato reikalavo išimti pinigų, pasirašyti vekselius.
Tas informacinių technologijų specialistas kuria interneto svetaines, virtualias parduotuves. Tokį darbą jis dirbo ir kauniečių verslininkų užsakymu, tačiau jiems neįtiko. Tada šie ir paprašė šešėlinio pasaulio atstovų padėti susigrąžinti pinigus.
Tai jau ne pirmas kartas, kai kyla konfliktų su interneto svetaines kuriančiais specialistais. Būna, kad jie, paėmę avansą, darbus padaryti vėluoja arba padaro nekokybiškai.
Nesunkus nusikaltimas
O dabar pats laikas sugrįžti į 1989-uosius metus. Kaip tik tuos metus galima laikyti lietuviško reketo pradžia.
Pirmieji simptomai, kad Lietuvoje kelia galvą turtinių prievartavimų nusikalstamumas, pasirodė 1988-aisiais. Tais metais pagal piliečių pareiškimus buvo užregistruoti 6 reketo atvejai. Jau kitais metais šis skaičius buvo labai padidėjęs. Tie 34 reketo atvejai 1989-aisiais gal ir neatrodė katastrofiškai, tačiau tendencija ir intensyvumas ėmė kelti nerimą. To meto Baudžiamojo kodekso 150 straipsnis už tokio pobūdžio nusikaltimus numatė tik 3 metus laisvės atėmimo arba iki 2 metų pataisos darbų, arba 400 rublių baudą.
Pasipylus tokiems nusikaltimams, Baudžiamasis kodeksas pasirodė esąs begėdiškai pasenęs, tad jau 1989 metų gegužę jis buvo sugriežtintas ir vienu metu net numatė atsakomybę iki 12 metų laisvės atėmimo. Dabartiniame kodekse pagal 181 straipsnį – už turto prievartavimą – baudžiama laisvės atėmimu iki 10 metų. Bet įstatymai, kaip žinia, atgaline data netaikomi, taigi tie pirmieji reketininkai buvo teisiami pagal senąją 150 straipsnio redakciją. Galima drąsiai teigti, kad vėlesnius to straipsnio už reketą pakeitimus ir paskatino pirmieji Kauno reketininkų žygiai.
Nuteisti tik keturi
Ketvertas Kauno reketininkų buvo nuteistas 1990 metų sausio 26 dieną. Teisiamųjų suole nuosprendį išklausė Jonas Krasauskas, pravarde Jankelis (gimęs 1960 m.), Valdemaras Ramoška-Talonas (g. 1961 m.), Erikas Saldys-Ritė (g. 1961 m.) ir Vladimiras Seneckis-Turistas (g. 1958 m.).
Įsižiūrėkite jų pavardes ir pravardes. Dabar tai visiems gerai žinomi nusikalstamo pasaulio veikėjai, kuriuos savo knygose yra išgarsinęs mūsų korespondentas Dailius Dargis. O tuo laiku tai buvo dar tik Vilijampolėje žinomi vyrukai. Iš jų tik J. Krasauskas ir V. Seneckis buvo teisti. Pastarasis, Kaune gimęs ukrainietis, jau buvo papuolęs į to meto 6-ojo milicijos skyriaus, kuris kovojo su organizuotu nusikalstamumu, pareigūnų akiratį. Per vieną susirėmimą su konkurentais, įvykusį prie „Pasimatymo“ restorano, jis buvo netekęs plaštakos ir buvo vadinamas Daktariuku. Ko gero, tais laikais visi gyvenantieji Slabotkėje – taip dar vadinama Vilijampolė – buvo siejami su Daktarais.
1989 metai. Kooperatinis judėjimas, privati komercinė veikla. Individualus verslas plečiasi, atsiranda naujieji turtuoliai. O tai ne kas kita, kaip derlinga dirva ir reketininkams. Pirmieji kooperatininkai buvo priversti savo uždirbtomis gėrybėmis pasidalyti su pirmaisiais reketininkais.
Ketvertas minėtųjų vyrų savo žvilgsnius nukreipė į privačius automobilių remontininkus. Iš tikro šis ketvertas tik buvo pasodintas į koloniją, o pačių reketininkų Vilijampolėje buvo gerokai daugiau. Ir pasaloje budėję Kauno vidaus reikalų valdybos Kriminalinės paieškos skyriaus viršininko Jurijaus Milevskio vadovaujami milicininkai jų tą kovo 9-ąją sulaikė net vienuolika, tačiau kiti sėkmingai išsisuko. Vieni atseit netyčia pro šalį važiavę ir sustoję pažiopsoti, kiti neva pamatę žiopsančius pažįstamus ir sustoję prie jų. Taigi dalį teko paleisti. Byloje užfiksuota tik tai, kad nuo kovo 4 iki 9 dienos reketininkai savo automobiliais apvažiavo 11 asmenų, reikalaudami kas mėnesį mokėti duoklę. Sumos svyravo nuo 200 iki 500 rublių.
Sulaikyti reketininkus pavyko tik pačių nukentėjusiųjų, kurie kreipėsi į teisėsaugą, dėka. Šie žmonės stipriai rizikavo. Sulaikytųjų reketininkų grasinimai ir reikalavimai nukentėjusiuosius pasiekdavo net iš tardymo izoliatoriaus. Po šio teismo proceso vienas pagrindinių liudininkų turėjo visam laikui išvykti iš Lietuvos ir apsigyventi užsienyje – taip teko gelbėtis nuo laisvėje likusių Daktariukų keršto.
Iš to žmogaus reketininkai pareikalavo 500 rublių mėnesinės duoklės. Per pokalbį Jonas Krasauskas-Jankelis nukentėjusiajam buvo užsiminęs: „Žmonės supranta, kad blogai padarė, tik tada, kai viską praranda...“ Suprask – neverta ilgai laukti ir dvejoti, geriau mokėti iš karto. Beje, pas Jankelį ir buvo rasti 400 milicijos sužymėtų rublių.
Tas teismo procesas dar įdomus ir tuo, kad irklavimo bazės kūriką V. Seneckį-Turistą bandžiusiam išsukti jo bendradarbiui Vidmantui Gudzinskui-Guzui už melagingų parodymų davimą buvo iškelta baudžiamoji byla. Tuo laiku tai buvo itin reta paukštė teisingumo padangėje. Atkreipkite dėmesį ir į pavardę – Daktarų byloje ji nuolat linksniuojama. Beje, V. Gudzinskas jau ir tuo laiku buvo tris kartus teistas.
Advokatas iš Maskvos
Studijuojant šešiatomės bylos medžiagą, galima matyti ir liudininkų spaudimo atvejus. Štai liudytojas Č., kuris iš pradžių kategoriškai teigė, kad V. Seneckis buvo pas jį atvažiavęs, teisme ėmė tvirtinti, kad matęs tik V. Ramošką su E. Saldžiu, o V. Seneckio išvis nesąs niekada regėjęs.
Kauno reketininkų ketvertą teisme gynė advokatas iš pačios Maskvos, pasisamdytas iš juridinio kooperatyvo „Garantija“. Tačiau vietinio prokuroro dantys pasirodė esantys kietesni. Paskutiniąją teismo dieną Aukščiausiojo Teismo rūmus Vilniuje saugojo automatais ginkluoti milicininkai ir treniruoti vilkšuniai. Na o pats nuosprendis buvo juokingai negriežtas – 3 metai laisvės atėmimo. Pagal to meto įstatymus tai buvo maksimali bausmė.
Teisiamieji ir jų bendrininkai, kurie dar nebuvo suimti, tuoj pat susivokė, kad reketo bylose silpniausioji grandis – nukentėjusieji. Juk šis ketvertas buvo nuteistas tik pagal nukentėjusiųjų parodymus. Vadinasi, nukentėjėlius tinkamai „apdirbus“, įkalinimo galima išvengti. Taip ir buvo padaryta. Nors ir sugriežtinus įstatymą, vėliau tokių bylų atsirado nedaug. Tais laikais kovoti su banditais išdrįsdavo tik vienas kitas.
Dešimt procentų
1989 metų kovo 24-ąją kriminalinės milicijos darbuotojus pasiekė dar vienas pareiškimas iš kooperatininko, užsiimančio plastikinių gaminių gamyba ir prekyba. Surengus pasalą jo namuose, buvo sulaikyti Vidmantas Matusevičius, pravarde Matas, Kęstutis Liukaitis-Liukas ir Algirdas Žemaitis-Kukas.
Dar tą patį mėnesį į Kauno miliciją kreipėsi vietiniai čigonai – jie pareiškė, kad juos „apmokestino“ Rimantas ir Deivis Ganusauskai, pravardėmis Mongolas ir Mongoliukas. Tiedu buvo sulaikyti, bet vėliau dalis čigonų atsisakė savo parodymų. Taigi abu brolius pavyko nuteisti tik už savavaldžiavimą.
Netrukus turto prievartavimų banga nuvilnijo per visą Lietuvą. Ypač gerai sekėsi sportininkui iš Šiaulių Vidui Antonovui. Šis atletinės gimnastikos mėgėjas, subūręs gaują panašių į save, reketavo Šiaulių, Kelmės, Joniškio, Radviliškio ir kitų aplinkinių rajonų verslininkus. Jis buvo vadinamas „mafijos tėvu“, o duoklės reikalaudavo net iš tų, kurie statydavosi namus ar nusipirkdavo naujesnes mašinas. Susiruošęs pas reketuojamuosius, V. Antonovas užsikabindavo mafiozo atributą – auksinį kryžių, – pasiimdavo du treninguotus „torpedas“ ir važiuodavo pasiimti „savo“ 10 procentų.
Reketo tradicijos
Lietuvoje atsiradęs reketas tik pakartojo tai, kas kitose šalyse darėsi daugiau kaip prieš pusšimtį metų. Amerikoje reketas atsirado kartu su organizuotu nusikalstamumu, su mafija.
Štai 1910 metais Niujorke gyveno keletas milijonų žmonių, iš jų daugiau kaip 10 000 buvo italai, kurie angliškai nemokėjo nė žodžio. Iš 30 000 Niujorko policininkų itališkai mokėjo tik vienas kitas. Tad italų kvartalų gyventojai pagalbos prašydavo ne tvarkos saugotojų, o vietinių lyderių, kurie saugumo klausimus sprendė patys. Taip formavosi santykiai „paslauga už paslaugą“ – nusikaltėlių gyvenimiškos filosofijos pagrindas.
Prisiminkite kino filmą „Krikštatėvis“. Jame tie procesai parodyti tokie, kokie yra iš tikrųjų. Darydami kam nors gera, klanų nariai reikalavo ir paslaugų. Vienam labai reikėjo pinigų, kitam – padėti įveikti priešininką, trečias prašė užtarti dukrą ir t. t. Dėkingumo ženklan žmonės mokėdavo duoklę prekėmis iš savo parduotuvių, nemokamai maitindavo savo restoranuose ir kavinėse, atsiskaitinėjo grynais, padėdavo slėpti ginklus, priglausdavo policijos ieškomus nusikaltėlius. Tai tradicinės reketo formos.
Ar įmanoma kovoti?
Amerikiečių patirtis rodo, kad efektyviausia kova su reketu būna, jei užverbuojamas koks mafiozas ir jis teikia žinias, arba į nusikalstamą klaną infiltruojamas FTB darbuotojas. Tuo pačiu metu pagal pateiktus parengtinius tardymo duomenis gaunamas teismo leidimas klausytis telefoninių pokalbių, įrengti slaptus mikrofonus, daryti neoficialias kratas, nuolat sekti pačius nusikaltėlius. Savo ruožtu mokesčių inspektoriai kartu su FTB darbuotojais tikrina finansinę dokumentaciją.
Jeigu įtarimai pasitvirtina, surinkta medžiaga perduodama prokurorui ir jau jis sprendžia, ar perduoti tą bylą teismui. FTB dar iki teismo turi teisę konfiskuoti tiek nusikaltimo įrankius, tiek neleistinu būdu įgytą turtą. Tai labai svarbu – juk įstatymas būtų niekam tikęs, jeigu nusikaltėlis, išėjęs į laisvę, galėtų naudotis nusikalstamu būdu įgytomis gėrybėmis.
Tik faktai:
Liūdnai susiklostė pirmųjų reketo bylų nuteistųjų gyvenimai. 1993 metais Daktarų šulai pakvietė susitikti V. Seneckį-Turistą ir R. Ganusauską-Mongolą. Dabar nagrinėjant Daktarų gaujos bylą aiškėja, kad Turistą bei Mongolą savo rankomis galėjo nužudyti Henrikas Daktaras. Nei vieno, nei kito kūnai nerasti iki šiol. Manoma, kad jiedu užkasti vienoje iš kapaviečių šalia Kauno.
Praėjus 20 metų nuo vienos pirmųjų Kauno reketo bylų, 2009-ųjų kovo 22 dieną garsiosiose Petrašiūnų kapinėse palaidotas A. Žemaitis-Kukas. Jis krito nuo jaunystės laikų draugo kulkos, paleistos iš savigynai išduoto pistoleto. Prieš lemtingą šūvį abu apgirtę vyrai buvo įkibę vienas kitam į atlapus.
Šiuo metu Daktarų teismo pabaigos nekantriai laukiantis V. Gudzinskas-Guzas gyvena akylai saugomas Kriminalinės policijos biuro darbuotojų.
Vytautas ŽUTAUTAS
