Tikrai nelengva užduotis teko Vilniuje įsikūrusiai bendrovei „Urbanistika“, laimėjusiai Kauno miesto savivaldybės paskelbtą konkursą parengti miesto Bendrojo plano kūrimo programą. Ne vien todėl, kad iš sostinės Kaunas gali būti „matomas kitomis akimis“, ir negyvenant mieste, bet tik jame lankantis, sunku kuo daugiau naudingų ir būtinų dalykų apie jį sužinoti.
Todėl šios programos rengėjams bene daugiausia žodinės „pylos“ teko iš kolegų kauniečių, kuriems neįtiko ir per trumpas savivaldybės užsakymu parengtas pirminis dokumento variantas, ir jame išdėstytos tiesos, kurias reikia patobulinti. Ypač daug kritiškų minčių nuskambėjo savivaldybės bei Lietuvos architektų sąjungos skyriaus įsteigtos Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos posėdyje.
Tai nebuvo pirmas būsimosios programos, pagal kurią miesto savivaldybės konkursą laimėję planuotojai vėliau parengs svarbų Kauno ateičiai dokumentą, svarstymas šioje taryboje, Kauno architektų namuose. Tarp kitko, būtent šiuose namuose vienas iš Vilniaus atvykęs verslininkas, nusivylęs dėl to, kad savo būsimoms statyboms Kaune negavo tarybos „palaiminimo“, naujienų agentūrai ELTA išdėstė tokią „teoriją“ apie Kauną. Esą „tas miestas nuo prigimties pasmerktas nesėkmei, nes jį amžinai lydi trys „Ne“. Tai – Nemunas, Neris ir Nevėžis“.
Buvęs Kauno vyriausiasis architektas Alvydas Steponavičius, svarstant būsimos Bendrojo plano programos „teorijas“, rėžė iš peties, kad jam abejonių kelia pasirinkta Kauno ateities vizija, kur kalbama apie miesto reikšmės didėjimą, miesto būties gerinimą ir erdvinę darną.
„Deja, tai tinka bet kuriam miestui, Kauno specifikos čia visai nėra“, – pažymėjo ekspertų tarybos narys A. Steponavičius. Jo manymu, vizija turėtų padėti kurti miestą, kuriame „dieną naktį šurmuliuoja jaunimas, kur daugybė aukštųjų mokyklų, o Laisvės alėjoje veikia teatrai, kavinės“. Kuriant brandų akademinį miestą, A. Steponavičiaus nuomone, reikėtų tartis su Sorbonos ar kokiu kitu garsiu pasaulio universitetu, kad šie Kaune įsteigtų savo filialus. Dar reikėtų Kauno gamtinius privalumus geriau išnaudoti: miestas galėtų pagarsėti kaip vietovė, palanki sveikatos stiprinimui.
Tarptautiniam ekspertui, kraštovaizdžio specialistui prof. Vladui Stauskui nepatiko tai, kad Kauno bendrojo plano rengėjai nepasiūlė motyvuotos Kauno miesto plėtros, „atsižvelgiant į santykį su Kauno bei Kaišiadorių rajonais“. Anot profesoriaus, visai nepanaudojamos taip, kaip galėtų būti, Kauno marių apylinkės, siejančios miestą su rajonais. „Kažkam atrodo, kad svarbi tik žemėtvarka, bet ne estetinė aplinka, todėl vertingiausio kraštovaizdžio apžvalgos, jo apsaugos sistema plane neatsispindi. Miesto erdvė turi būti optimizuota, siekiant suderinti visuomeninius ir privačius interesus ne šiaip Kauno plėtrai, o pirmiausia – gyventojų gerovei“, – sakė prof. V. Stauskas.
Tačiau kiti ekspertai buvo linkę žvelgti dar plačiau ir ragino projektuotojus bent plane numatyti Kauno teritorijos padidėjimus. Kauno rajono savivaldybės plotų sąskaita, prie miesto prijungiant jam didelę reikšmę turinčią Laisvąją ekonominę zoną ir Kauno oro uostą. Juolab kai jie yra vos per porą kilometrų nuo Kauno miesto ribos.
Dar siūlyta nepamiršti ir Kauno svečių gerovės. Ją, teigiama, Kauno ateities vizijoje turėtų atsispindėti įtikinantys argumentai: "Čia – daug pigių skrydžių kompanijų, čia skraidinami alaus ir pigaus sekso mėgėjai". Ar toje ateityje linksmybių verslas bus legalus, Kauno urbanistai nediskutavo.
Tačiau bediskutuojant apie miesto Bendrąjį planą nuskambėjo ir tokia mintis: „Ant pigių skrydžių pagrindo negalima formuoti būsimos miesto plėtros. Pigių skrydžių kompanija į Kauną atėjo mažiausiai apie Kauną galvodama. Ji atėjo į nedarbo zoną, iš kurios žmonės smarkiai migruoja. Kai ekonomika Lietuvoje pagerės, kai emigracinis srautas mažės, tai pigių skrydžių bendrovė ieškos kitos vietos, kur jai geriau, kur pelnas didesnis gali būti.“
Tarp kitko, kai miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius mėgino kolegas sugrąžinti prie šiandienos aktualijų, pabrėždamas, kad Bendrojo plano programoje iš viso gali nebūti jokių vizijų, nes jos jau numatytos Kauno strateginiame plane, profesorius V. Stauskas paminėjo Čikagos pavyzdį. Ten Bendrasis planas yra „20 metų nepajudinamas dokumentas, o Kauno bendrasis planas keičiamas vos tik kas sugalvoja įterpti kokias statybas, kurių nebuvo numatyta, ir reikia patvirtinti detalųjį sklypo planelį“. Dar profesorius suabejojo miesto politikų, kurie keičiasi kas ketveri metai, gebėjimu strateguoti Kauno ateitį.
Anot architekto Gintaro Prikockio, pats miesto gyvenimas susietas su tam tikrais etapais. Konkrečių etapų įvardinimu, viską gerai apsvarstę, turi pasirūpinti politikai. „Mes parengiame planą, bet niekas neužtikrina, kad jis nebus kasmet, o gal dar dažniau keičiamas“, – sako architektas.
Keistokas, anot kitų ekspertų tarybos narių, buvo ir įstatymų leidėjų požiūris į teritorijų plėtrą. Nes dabar Teritorijų planavimo įstatymas apima tik procedūras, bet atsiriboja nuo architektūros ir urbanistikos. Nors be jų, savaime aišku, negalima pasiekti geros aplinkos kokybės, išsaugoti ar išryškinti miestų, miestelių, kaimų savitumo. Kita vertus, planuotojai bent apytikriai turi žinoti, kiek miestas gebės skirti lėšų savo plėtrai ateityje. Tai išsiaiškinti yra kur kas sunkiau nei kurti vizijas.
Kaip teigia Kauno vicemeras Rimantas Mikaitis, prieš penketą metų parengtame Kauno bendrajame plane, apimančiame laikotarpį iki 2015–ųjų, įrašyta daugybė vizijų, kurios „žengia gal 50 metų į priekį“. „Nerealius dalykus, kurių neįmanoma iki 2015–ųjų įgyvendinti, išbraukėme. Tai buvo be jokio ekonominio pagrindimo į planą įrašyti punktai: patvankų Nemune, pakeliant upės vandens lygį, uosto Petrašiūnuose statyba, kiti dalykai. Aš sutinku, kad reikia pasirinkti prioritetus, bet į Bendrąjį planą negalima įrašyti to, ko nėra Strateginiame plane. Mes iš esmės dabar vadovaujamės 2005 metų strateginiu planu“, – aiškino architektų ir ekspertų tarybos nariams vicemeras.
Pasak savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėjo N. Valatkevičiaus, miesto ateities vizija apmąstyta dar tada, kai nebuvo Kauno strateginio plano. „Bendrojo plano uždaviniai – atitikti Kauno strategiją ir politikų sukurtas vizijas. Architektų pareiga pasakyti politikams, kurioje Kauno vietoje geriausiai tiktų statyti Kongresų rūmus, o kur įkurti skverą“, – priminė N. Valatkevičius.
Tačiau architektų ir urbanistų nuomone, savivaldybė pati turėtų pasirūpinti, kad būtų ištirtos ir ankstesnių sprendimų pasekmės. Pavyzdžiui, kiek miestas praranda išstūmęs iš Laisvės alėjos galimus kavinių, teatrų ar parduotuvių lankytojus, priverstus už prie alėjos pastatytą automobilį mokėti pinigus. Švelniai priekaištauta miesto šeimininkams, kodėl iki šiol nėra pakankamai įvertinta tarpukario architektūra, kurią leidžiama keisti, priauginant stiklinius „prielipus“ net pačioje Laisvės alėjoje. Nekalbant apie kitus miesto kampelius, kur taip pat yra vertingo paveldo.
Ką Kaune derėtų daryti su mirusių ar numarintų gamyklų teritorijomis. Kodėl neinama sutankinimo keliu, bet naujos statybos vyksta aplink Kauną, o ne mieste? Kodėl nieko konkrečiai nevyksta saugojant dvarų sodybas, kurių net penkios yra miesto savivaldybės teritorijoje?
Pabrėžtina, kad iki šiol ir patys ekspertai nesutaria, kur ateityje derėtų formuoti Kauno miesto centrą. Juolab į tokį klausimą neturi vieno atsakymo savivaldybė. Vieniems atrodo, kad centrą derėtų išsaugoti tegul ir apmirusioje Laisvės alėjoje, kitiems, – pastumti Čiurlionio tilto link, arčiau modernėjančios aplinkos.
„Mes kiekvieną kartą prišokame prie degančio reikalo, o į perspektyvą nieko nedarome“, – savikritiškai kolegoms ir sau pripažino architektas G. Prikockis.
Prie bendro supratimo apie integruotą Kauno miesto plėtrą dar neprieita.
