Kaip informavo Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus pavaduotoja medicinai Ilona Kajokaitė, šeštadienio pavakare Kauno centre sukniubęs 60-metis iš viso gaivintas 54 minutes.
Gaivinimo metu vyras buvo 15 kartų defibriliuotas, ventiliuotas atlikus intubaciją, leisti medikamentai. Iškvietimą gavus 15.49 val. vyriškis 17.06 val. buvo nuvežtas į Kauno klinikas.
„Taip, beveik visą valandą vyro širdis neplakė, bet tai nereiškia, kad nebuvo kraujotakos. Būtent daromi paspaudimai (išorinis širdies masažas) ir padeda ją užtikrinti. Taip yra palaikomas maitinimas smegenims, kad jos nenumirtų. Jei gaivinimas nepradedamas per pirmas dešimt minučių, realiai jau galima ir nebevargti. Gal širdį ir pavyks užvesti, bet smegenys jau vargiai galės tinkamai funkcionuoti“, – dėstė pašnekovė.
Taigi vyrui padėjo išgyventi tai, kad pareigūnai greitai susiorientavo ir teikė pagalbą.
Tiesa, pridūrė I. Kajokaitė, daug efektyvesnę pagalbą būtų galima suteikti, jei pareigūnai būtų aprūpinti automatiniais išoriniais defibriliatoriais, tai leistų daug efektyviau padėti žmogui.
Kiek laiko būtina gaivinti?
Pasiteiravus, ar toks ilgas gaivinimas yra įprasta praktika, medikė paaiškino, kad gaivinti būtina tol, kol neįvyko biologinė žmogaus mirtis.
„Gaivinama gali būti ir iki valandos, dviejų, labai įvairiai. Aišku, negalima sakyti, kad tai labai dažni atvejai. Tačiau aišku viena – kuo gaivinimas ilgesnis, tuo paciento prognozė blogesnė.
Tačiau kol nėra konstatuota biologinės mirties, kol yra skilvelių virpėjimas, tol žmogus turi būti gaivinamas ir tai gali trukti ir kelias valandas. Žmogus laikomas mirusiu, kai nebėra jokios širdies elektrinės veiklos. Tada pagal ministro įsakymą žmogus dar turėtų būti gaivinama 20 minučių. Bet čia kalbama apie medikus, kai turima visa įranga. Paprastas žmogus, kuris suskubo padėti, turi gaivinti tol, kol atvyks greitoji medicinos pagalba arba tol, kol gaivinamas žmogus pradės rodyti gyvybės ženklus“, – kalbėjo ji.
I. Kajokaitė pabrėžė, kad svarbiausia yra paskambinti pagalbos numeriu ir klausyti dispečerio, kuris nurodys, kaip elgtis, ar reikia ieškoti defibriliatoriaus.
„Arba atbėga koks apmokytas asmuo, kuris gali padėti. Dabar yra specialios programėlės (AED Alert), kurias įsidiegia baigęs pirmosios pagalbos mokymus asmuo. Jei kur netoliese nukrito žmogus ir jį galimai ištiko klinikinė mirtis, asmuo gauna pranešimą ir skuba padėti gaivinti“, – pastebėjo ji.
Tolimesnę būklę apsprendžia pirmos dienos
Tikimybė, kad atgaivintas žmogus sugrįš į gyvenimą, priklauso ne tik nuo gaivinimo trukmės, kaip teisingai buvo atlikti veiksmai, bet ir nuo sveikatos būklės pablogėjimo priežasties.
„Jei žmogus iki tol labai rimtai sirgo, esama senatvinių ar vėžinių susirgimų, dažnai klinikinė mirtis įvyksta ne per skilvelių virpėjimą, o kitus mechanizmus. Tada atsigavimas gal ir būna, bet greičiausiai neilgalaikis.
Didžiausia tikimybė atgaivinti žmogų, kai yra skilvelių virpėjimas. Tai dažniausiai būna dėl širdies problemų. Paprastai toks žmogus dar prieš minutę gali atrodyti sveikas, bet staiga sukniumba. Tada kiekviena minutė būna aukso vertės. Viena minutė negaivinant sumažina tikimybę atstatyti spontaninę kraujotaką nuo 7 iki 10 procentų“, – aiškino I. Kajokaitė.
Ji pasakojo, kad vieni išeina iš ligoninės ir toliau gyvena tokį patį gyvenimą, kiti gi ilgai neišgyvena, nes momentinis atgaivinimas nėra būklės atsistatymo garantas.
„Nuvežę pacientą į stacionarą ne visada žinome jo tolimesnį likimą. Bet viskas iš esmės paprastai sprendžiasi pirmosiomis dienomis jam būnant reanimacijoje, ar kažkiek pasistūmėjama į priekį. Būna, ir 92-erių metų amžiaus asmuo, kurio galimybę atsigauti gal jau nurašai ir amžiui, ramiausiai išėjęs iš ligoninės toliau gyvena“, – pasakojo medikė.
Pašnekovė pasidžiaugė, kad vis daugiau žmonių mokosi gaivinimo neformaliai.
„Šie asmenys yra tikrasis aukso fondas. Bet apskritai žmonės šiaip tikrai nėra abejingi nelaimei, ateina į pagalbą, ir mes už tai jiems esame labai dėkingi. Dažniausiai žmones stabdo pagelbėti baimė, kad pakenks, bet, priešingai, tik nieko nedarydami galime pakenkti“, – pabrėžė ji.
Medikai primena, kaip reikėtų reaguoti žmogui staiga sukniubus:
1. Įvertinti ar sąmoningas (ar reaguoja?) – pajudinti ir pakalbinti.
NEREAGUOJA
2. Ar kvėpuoja? Jei nekvėpuoja, neaišku ar kvėpuoja, pavieniai įkvėpimai (nėra normalaus kvėpavimo) – vertink, kad nekvėpuoja.
NEKVĖPUOJA, ARBA KVĖPAVIMAS NEPAKANKAMAS
3. KVIESTI PAGALBĄ – paprašyti skambinti šalia esančio žmogaus, arba įsijungti garsiakalbį ir skambinti pačiam – kviečiam GMP.
SKAMBINK 033
4. Nusiųsti ką nors iš aplinkinių jei įvykis šalia parduotuvės, banko filialo, geležinkelio stoties, atsinešti (tokios įstaigos vis dažniau turi) automatinį išorinį defibriliatorių. Pokalbio metu dispečeris gali nukreipti atsinešti defibriliatorių (dispečerinė mato artimiausius taškus, kur šis prietaisas yra).
PRADĖK PASPAUDIMUS, SIŲSK ATNEŠTI DEFIBRILIATORIŲ
5. Atlikti krūtinės ląstos paspaudimus vadovaujant GMP dispečeriui
PASPAUDIMAI VADOVAUJANT DISPEČERIUI
6. Atneštas defibriliatorius – įjungti ir klausyti defibriliatoriaus nurodymų
DEFIBRILIATORIUS ATNEŠTAS – PRIJUNK, KLAUSYK NURODYMŲ
7. Nenutraukti gaivinimo, kol neatvyks GMP – tai reiškia, kad GMP personalas prieis ir vienas iš medikų perims paspaudimus. Nutraukti gaivinimą galima, jei pacientas akivaizdžiai atsigauna –pradeda judėti.
NENUTRAUK GAIVINIMO, KOL NEATVYKS GMP
