Gyvendami vartojimo amžiuje, kuriame norime vis naujesnių, gražesnių ir puošnesnių daiktų, kai kada nesusimąstome, kad pagražinus senus, gal kiek pabodusius daiktus, jiems galime grąžinti gyvybę.
Kaunietis Algirdas Lukminas pripažįsta, kad gamtosauginės idėjos jam nėra svetimos. Būtent tai jį paskatino senus, buičiai netinkamus daiktus patobulinti ir jiems suteikti visiškai naują paskirtį: jei seną rakandą galima paversti sodybvietės puošmena, kodėl jį reikėtų išmesti? Taip jo kieme išdygo kelios dešimtys iš akmens, metalo ir medžio skulptūrėlių, iš senovinių rakandų padarytos poilsio zonos.
„Kiekvienas dirbinys savaip žavus ir įdomus. Net neišskirčiau, kuris man pats mylimiausias. Ne vienas dirbinys puošia mano ar draugų namus, nes nemaža dalis iškeliauja kaip dovanos, kiti prašo norėdami įsigyti. Kol kas toliausiai išvykęs mano darbas – į Airiją „emigravęs“ šuniukas“, – pasakoja A.Lukminas. Jis pridūrė, kad ir šią vasarą nesnaudžia, iš parsigabentos akmenukų krūvos jau ruošiasi kurti naujus šedevrus.
Iš vonios – lauko krosnis
Vasaros pradžioje Algirdo kieme išdygo dar vienas jo kūrinys – metalinė krosnis. Pasirodo, vyriškis ją pagamino iš... senos, po namų remonto atlikusios nereikalingos „špižinės“ vonios. Lukminų šeima jau spėjo paskanauti joje iškepto kugelio, vėdarų, o ateityje laukia dar kiti nauji kulinariniai eksperimentai. Iš vonios pagamintą, gražiai apdailintą krosnį nuo Algirdo nusižiūrėjo kaimynas, paprašęs ir jam tokią pat pagaminti.
Pasiteiravus, kaip kilo mintis iš atgyvenusios vonios pastatyti šiuolaikišką krosnį, pašnekovas sako idėją pamatęs socialiniame tinkle „YouTube“. „Perpjoviau „špižinę“ vonią pusiau. Vieną jos pusę paguldžiau, išklojau skardinę perdangą, apačioje padariau pakurą, o ant viršaus tereikia uždėti antrą vonios dalį, kuri tarnauja kaip orkaitė.
Taip pat prilipdžiau kaminą, padariau dureles, apdailinau skarda, nudažiau juoda spalva. Esu labai patenkintas rezultatu. Idėją pamačiau internete. Vienas žmogus Rusijoje gamino kažką panašaus, tik aš idėją įgyvendinau savaip“, – pasakoja kūrybiškumo nestokojantis A.Lukminas.
Jis prideda, kad antrinių atliekų panaudojimas gali būti ne tik prasmingas, bet ir įdomus užsiėmimas.
Spyruoklės virto naminiais gyvūnėliais
Po automobilio remonto atlikusios detalės dažniausiai išmetamos į metalo laužą, tačiau net ir jas galima (jei ne pagal tikrąją paskirtį, tai įdėjus šiek tiek fantazijos) prikelti naujam gyvenimui. Dar vienas įdomus ir išradingas kūrinys – iš automobilio spyruoklės padaryti augintiniai: katinas ir šuo. „Spyruokliuojantys“ padarėliai ne tik verčia nusišypsoti, bet ir kiemą padaro jaukesnį, jie tapo savotišku traukos centru, traukiančiu ne tik mažųjų, bet ir suaugusiųjų dėmesį.
Vyriškis tikina, kad kiekvienas jo rankose gimęs gaminys yra ypatingas ir savotiškai mielas. „Atėjęs į kiemą matai savo darbus – malonu akiai ir širdžiai. Kai į gamybą įdedi „dūšios“, darbas įgauna visai kitą prasmę“, – įsitikinęs vienetinių sodybos puošmenų kūrėjas.
Senovinis daiktas – nauja, neįprasta paskirtis
Algirdo ir jo šeimos kieme taip pat apstu „gaspadoriškų“ rakandų. Štai iš senovinės arklinės griebtuvės ratų sumeistrautas gultas, kurio aukštį galima reguliuoti pagal poilsiaujančio norus. „Mano brolis dirbo metalo supirktuvėje. Jis man pasakė, kad yra senoviniai ratai, tad iškart juos įsigijau ir padariau gultą. Tiesa, jį reikės perdažyti, kad atrodytų estetiškiau“, – tobulinti savo kūrinius ruošiasi pašnekovas.
Jo sodyboje vietą atrado ir kiti ūkiški padargai. Apie praėjusio amžiaus triūsą laukuose mena arklinis plūgas, senovinė bulviakasė. Kadangi jie buvo geros būklės, beliko juos perdažyti ir padabinti gėlėmis.
Seni padargai prikelti puošti
Bevaikštinėjant po Pakaunėje įsikūrusią Algirdo sodybą sunku nepastebėti ir kruopščiai apdailinto šulinuko. Anksčiau buvęs betoninis šulinio žiedas apklijuotas iš pajūrio atsivežtais jūros nugludintais akmenukais. Jis pasakoja, kad akmenukus prilipdyti buvo nesudėtinga. Tam reikalui buvo panaudoti plytelių klijai, kurie puikiausiai tiko šiam darbui. Akmenukai laikosi tvirtai, o iš šalies atrodo kaip natūrali, gamtiška mozaika.
Kūrybiškumo gyslelę turintis vyriškis sako, kad jo mėgstamiausi darbai – iš akmens ir metalo, tačiau jis yra sutvėręs ir ne vieną nuotaikingą medinę skulptūrėlę. Antai ant pakylos gitara groja medinis žiogas. Kiek anksčiau Algirdas buvo sumeistravęs visą vabzdžių orkestrą.
„Vienas veikėjas grojo dūdele, kitas – gitara, trečias – smuiku, o ketvirtas – kontrabosu. Šitas orkestras išsiskirstė pas mano draugus. Pas mane liko dar keli medinukai. Nors gaminiai iš medžio mieli, dažniau imuosi darbo su akmenimis“, – pabrėžia A.Lukminas.
Pats akmuo pasufleruoja idėją
Kol vieni vaikščiodami pamariu ar pajūriu mato pavienius akmenis, Algirdas išvydęs įdomesnės formos rieduliuką iškart sugalvoja, ką būtų galima iš jo padaryti. Pasak jo, iš vieno akmenėlio gimsta skruzdėlė ar voras, iš kito – žmogeliukas.
„Eidamas pamatau, kad vienas ar kitas akmuo kažką primena. Taip esu padaręs ne vieną žmogutį, porelę ar medžiotoją, senuką, pasirėmusį lazda ant kalnelio. Žodžiu, fantazija beribė – tik mokėk įžvelgti, ką su juo daryti. Kiekvienas akmuo unikalus ir jis pats pasufleruoja, ką gali iš jo pagaminti, tik reikia pastebėti ženklus.
Paėmęs į ranką akmenį iš karto turiu viziją, kas iš jo bus. Akmenų specialiai neieškau, bet jei išvažiavus pasivaikščioti į gamtą kas nors mane patraukia – būtinai parsivežu namo. Nemažai akmenukų parsivežiau iš Būtingės. Ten labai daug akmenų, tik svarbiausia nepritrūkti fantazijos.
Kartais pamatau nuostabų akmenį, parsivežu jį namo, bet pradėjus gręžti jis ima ir suskyla. Tokiais atvejais net verkti norisi. Bet nereikia liūdėti, jei vienąsyk nepavyko. Gamtoje glūdi daug grožybių, reikia tik pasukti galvą, kaip jas prasmingai panaudoti“, – tikina iš gamtos įkvėpimo besisemiantis pašnekovas.
Autorius: Monika Kazlauskaitė
