Eglės gyvenime savanorystė egzistuoja jau nuo mokyklos laikų. Moteriai teko savanoriauti stovyklose, Kalėdų šventėse, mokykloje, jos teigimu, buvo įvairių savanorystės formų. Budėti ligoninėje prie vaikų paskatino reklama, pamatyta „Facebook“ socialiniame tinkle:
„Kai pamačiau savanorystės reklamą, aš tiek verkiau. Ir žinojau, kad čia aš tikrai galiu būti. Aš suprantu, kokia vaikams yra baisi ta ligoninė: ten smirda dezinfekantais, kažkokios palatos, su kai kur sienomis aptrupėjusiomis, lova girgžda, miegi ne savo kambary, o dar su penkiais kitais vaikais, o jei dar kas ir knarkia...
Maži vaikai mėgsta saugumą, filmukus, antklodę ar žaisliuką ir kai išplėšia iš tos saugios zonos, paguldo į kažkokią palatą, kurioje šviečia šviesa dieną naktį kartais, vaikšto nepažįstami žmonės ir, aišku, daugybė skaudžių procedūrų.“
Savo profesijos niekam nesako
Eglė pasakoja, kad, būdama su vaiku ligoninėje, stengiasi niekam nesakyti, kad ji yra gydytoja. Moters teigimu, pasakius savo profesiją, iš karto pasikeičia ligoninės personalo bendravimas:
„Aš ten dirbu ne gydytoja, aš ten dirbu mama, pas mane viduje gyvena mažas vaikas. Kai reikia būti specialiste, tu būni specialiste, o ten tu gali šėlioti su vaiku, daryti visokius juokingus dalykus. Aš stengiuosi per daug nesakyti, kad esu gydytoja, nes kai kelis kartus pasakiau, tai personalas pradėjo kitaip bendrauti, ne blogąja prasme, bet: „O, čia gydytoja.“ Aš tiesiog mama, žmogus atėjęs pabūt su tuo vaiku.“
Vis dėlto savanorė pripažįsta, kad jos medicininės žinios padeda suprasti, ką reiškia visi skaičiai, pypsėjimai, kada jau reikia kviesti pagalbą.
Savanorių globojami vaikai keičiasi
Vaikai, prie kurių budi savanoriai, dažnai būna iš vaikų namų, o jų personalas negali dažnai lankyti vaiko. Savanoriai pastebi, kad vaikas, su kuriuo jie būna, dažnai pasikeičia į gerąją pusę.
„Kartais mus nepiktai pabara, nes vaikai, ypač iš vaikų namų, pabuvę su savanoriais, pradeda rodyti emocijas, prašytis ant rankų kilnodami rankytes ar nugarytę. Mes ne visada budime naktį, kai vaikas pasiprašo būti panešiojamas.
Kartais sesutės sako, neatimkit iš mūsų šitos meilės, mes irgi norim šiek tiek panešiot.
Tas savanorių buvimas ir personalą pritraukia duoti daugiau meilės, kartais net nepasidalinam (juokiasi)“, – patirtimi dalijasi Eglė.
Savo vaikams stengiasi rodyti pavyzdį
Nors E. Kreivaitienė šiuo metu nesavanoriauja dėl koronaviruso grėsmės bei dėl privalomos saviizoliacijos, tačiau moteris viliasi, kad ateityje vis daugiau žmonių savanoriaus kokioje nors organizacijoje.
„Mano vaikų reakcija man labai patinka į mano savanoriavimą. Jie man sako: „Mamyte, kokia tu gera, kad pabuvai su kitais vaikais.“ Kad vaikai mato pavyzdį dalintis, tai mane motyvuoja“, – apie savo vaikų požiūrį į savanorystę pasakoja Eglė.
Moteriai ligoninėse kartais tenka susidurti ir su skeptiškai nusiteikusiu personalu, bet, jos teigimu, tai ilgai netrunka:
„Pačioj projekto pradžioj visiems įtartina būdavo. Jei pradedi budėti naujoje ligoninėje ir esi pirmas savanoris, įeina į palatą slaugės ir žiūri, kas čia sėdi. Klausdavo, ar nemoka, ar nenorim slaugių išstumti iš darbo vietos, koks mums iš to tikslas, bet tai būna savaitę, tuos pirmus budėjimus. Tas gandas sklando po ligoninę ir po to atsidaro durys ir: „Kaip fainai, kad jūs atėjote, kaip jūsų laukėme, o kaip, žinokit, vaikas sveiksta.“
Ištverti padeda nuoširdus pokalbis
Prieš įsitraukdama į „Niekieno vaikų“ veiklą, Eglė svarstė, ar sugebės ištverti tokį darbą. Sėdėti šalia sergančio vaiko, matyti skausmą:
„Kai pasakoju apie šitą organizaciją, mano draugės sako: „Oi, aš turbūt negalėčiau, verkčiau visą naktį.“ Man irgi buvo tokia dvejonė, ar tikrai sugebėsiu normaliai sureaguoti į tą vaikų skausmą. Vis dėlto geriau vaikui tos penkios valandos per mėnesį negu nė vienos.“
Po kiekvienos budėjimo pamainos savanoriai „Messenger“ programėlėje susirašinėja, papasakoja, kaip sekėsi, dalijasi informacija apie vaiko savijautą. Eglės teigimu, jei kiti pastebi, kad kažkas nutiko, gali sulaukti asmeninės žinutės su pasiūlymu išsikalbėti. Toks bendruomeniškumas įkvepia E. Kreivaitienę ir kaip pati moteris teigia:
„Iš šios savanorystės išeini šiek tiek geresnis negu vakar.“
Neatlygintinas darbas taip pat kainuoja
Organizacijos vadovė Ieva Šuipė teigia, kad net savanoriams dirbant be atlygio, pinigų veiklai vykdyti reikia. Savanorių veiklos kokybei ir palaikymui užtikrinti yra reikalingas gerai veikiantis koordinavimo mechanizmas: savanorių atrankos, mokymai, nuolatinis koordinavimas ir emocinė parama. Paramą budėjimo metu ir po jų savanoriams nuolat teikia koordinatoriai, psichologai, patys savanoriai vienas kitam.
„Ypač pagalba reikalinga, kai yra sunkūs atvejai: vaikai su didele negalia, paliatyvi slauga. Turėjome atvejį, kai vaikutis mirė. Tada mūsų psichologė bendravo su savanoriais nuolat. Iš tiesų tai yra sunkus emocinis krūvis, kurį reikia atlaikyti, norint užtikrinti savanorių motyvaciją ir veiklos kokybę, palaikymas turi vykti nuolat“, – teigia Ieva Šuipė.
