Žinau, kad už šitą savo nuomonę būsiu suėsta be druskos, bet vistiek nusprendžiau ją išsakyti. Tai menininkei vaistų nereikia- ji vistiek mirs. O kažkam tie pinigai galėtų išgelbėti gyvybę. Mano pačios labai labai artimas žmogus mirė nuo skrandžio vėžio ir aš žinau, kaip viskas vyksta. Ji pratrauks dar pusę metų, bet vistiek mirs. Ji taps gyvu lavonu- nesugebės net paeiti pati. Ar tikrai reikia matyti mergaitėms mamą, kuri įkritusiom akim, kaip giltinė, net pakalbėti praktiškai negali? Mano artimąjam vėžį nustatė irgi 4 stadijoj ir aš žinau, kad tada nebeįmanoma padėti ir kaip visa tai atrodo, nes aš buvau šalia to žmogaus kiekvieną dieną, kiekvieną galimą minutę. Ir taipogi žinau, kad padėti neįmanoma, tik matyti žmogų lėtai gestant. Šie pinigai iš mūsų kiekvieno atskirai atims tik kasnį, bet iš kažko, kam jie tikrai galėtų padėti, atims gyvenimą. Pagalvokite apie tai. Šiai moteriai, kaip bebūtų liūdna, jau nebeįmanoma padėti ir reikia tą priimti. Ji vistiek mirs po pusmečio. Ir ji pratemps juos ne būdama visiškai sveika ir gerai besijaučianti. Ji tiesiog pratemps ir tiek. Taip, pati suvokiu, kad skamba žiauriai. Bet įsigilinus, visgi, tai yra teisinga. Nes dabar pinigus skirti žmogui, kuris numirs šiaip ar taip, yra nelogiška, kai jie galėtų būti skirti kažkam išsaugoti gyvybę, o ne padėti pratempti dar pusmetį pusiau miruolio būklėje.

...KALBANT APIE VAISTŲ KAINAS...SUNKU PATIKĖTI, KAD TAI HUMANIŠKA VERTEIVŲ SUKURTA KAINA...GAL DAR GALĖTŲ JIE SUSIGĖSTI IR PRADĖTI GALVOTI, KAM IŠ TIESŲ KURIAMI VAISTAI...