Natalia Kauną pasiekė praėjusį pirmadienį, po ilgos ir varginančios kelionės trimis ekipažais. Savo gimtąjį Kyjivą mergina nusprendė palikti po to, kai mieste pradėjo kristi rusų raketos ir bombos.
„Baisiausia buvo važiuoti traukiniu, nes rusų kareiviai atakuoja civilinį transportą – autobusus, mašinas. Vis tik man labai labai pasisekė, kad sugebėjau įsisprausti į traukinį iš Kijyvo į Lvivą. Vietoje įprastų šešių valandų traukinys važiavo visas devynias. Taip yra dėl įvairių pavojų“, – pasakoja Natalia.
Labai silpnai matanti Natalia į Lietuvą keliavo viena, nes artimieji palikti Ukrainos neturėjo galimybių.
„Namie liko mano mama, patėvis ir senelis. Senelis dėl amžiaus jau negali išvykti, todėl tėvai liko rūpintis juo, o aš turėjau išsiskirti su šeima“, – skausmingas akimirkas atsimena ukrainietė.
Pasak Natalios, didelių abejonių, į kurią šalį vykti, nekilo. Nors galėjo svarstyti Vokietijos, Prancūzijos ar Italijos variantus, bet pasirinko Lietuvą, o svarbus argumentas buvo mažesnis kalbos barjeras – mūsų šalyje daug žmonių kalba rusiškai, todėl kasdienybėje ukrainietei daug lengviau.
Natalia sako jau spėjusi apsiprasti Kaune ir net pradėjo aktyviai sportuoti. Lengvąją atletiką pasirinkusi sportininkė bėgioja ilgus nuotolius ir turi tikslą patekti į paralimpinę Ukrainos rinktinę.
Natalią Kaune aplankė Lietuvos paralimpinio komiteto generalinis sekretorius Paulius Kalvelis.
„Kiek žinau, Natalia dar Ukrainoje gavo rekomendaciją vykti į Lietuvą, nes čia ne tik saugu, bet dar yra ir galimybė sportuoti. Padedame viešniai iš Ukrainos viskuo, kuo galime. Oksana atvėrė savo namų duris, paralimpinio komiteto rėmėjai „Hummel“ pasirūpino sportine apranga.
Natalia nori ne tik treniruotis, bet ir varžytis, todėl siekiame sudaryti sąlygas dalyvauti nacionalinėse mūsų šalies varžybose. Žmogus Lietuvoje turi jaustis kaip namie“, – sako P. Kalvelis.
Rusijai sukėlus karą Ukrainoje, Lietuvos paralimpinis komitetas, kartu su Latvija, Estija ir Lenkija, kreipėsi į Tarptautinį paralimpinį komitetą, prašydami taikyti sankcijas šalims agresorėms.
Kilus tarptautinei pasipiktinimo bangai, rusų ir baltarusių paraatletams nebuvo leista startuoti Pekino žiemos žaidynėse, o vėliau paskelbta, jog šalių agresorių atstovams uždarytos durys į visas tarptautines varžybas, sankcionuojamas Tarptautinio paralimpinio komiteto.
„Manau, kad šių šalių sportininkų neturi būti varžybose. Taip, kalbama, kad tai yra žmonės su negalia ir panašiai. Manau, kad šie sportininkai turi pasirinkimą – jie gali pasakyti, kad yra prieš režmą, kad nesutinka su tuo, kas vyksta. Galiausiai, jie gali palikti savo šalį, išvykti į kitą valstybę. Bet jie tyli...“, – sako Natalia.
Natalia Garkava – ne pirma Ukrainos paralimpinės bendruomenės narė, per karą atvykusi į Lietuvą. Kurį laiką Lietuvos paralimpinio komiteto darbuotojų namuose nuo karo slėpėsi ir kolegė iš Ukrainos paralimpinio komiteto su artimaisiais. Tiesa, ji nusprendė grįžti pradėti šaliai kovoti.
„Priimti ukrainiečius – mažiausiai, ką galime ir turime padaryti dėl šalies, kuri kovoja už mūsų visų laisvę. Nuo karo pradžios palaikome ryšį su Ukrainos paralimpiečiais, siūlome pagalbą ir ją suteiksime visada, kai tik jos mūsų draugams ukrainiečiams prireiks.
Jie yra dideli savo šalies patriotai. Kiek daug pasako vien tas faktas, kad iš Pekino paralimpinių žaidynių didžioji Ukrainos rinktinės dalis išvyko namo, nors net nežinojo, ką ten ras“, – sako A. Narmontė.
Ukrainos paralimpinė rinktinė Pekino žiemos žaidynėse iškovojo istoriškai daug medalių – net 29. Šalis komandų įskaitoje užėmė antrą vietą ir į priekį praleido tik Kinijos rinktinę.
