Bolivijoje Kaukolių diena yra spalvingas senovinių religinių ritualų ir katalikybės susidūrimas, rašo BBC korespondentas Andresas Schipanis, apsilankęs La Pazo miesto kapinėse.
Oscaras Moralesas klūpo ant kelių prieš dvi stiklines dėžes, kuriose matyti po po vieną berete papuoštą kaukolę. „Aš meldžiuosi Saddamui Husseinui ir Che Guevarai. Aš turiu juos su savimi, savo šventykloje. Aš aukoju jiems aukas, o jie man teikia apsaugą. Jie niekada manęs nepavedė, niekada, aš esu pats ištikimiausias jų garbintojas“ - teigia vyras.
Aplinkui jį po visas kapines vaikšto tūkstančiai žmonių, kurie dainuoja ir groja liaudies muziką, skirtą savoms dekoruotoms kaukolėms. Žmonės joms meldžiasi, aukoja įvairiausias aukas, nuo gėlių iki saldumynų ir duonos.
Monica, vietinė moteris iš Andų, sėdi greta savo prosenelio Justo kapo ir meldžiasi jo kaukolei. „Jis yra toks geras ir taip gerai rūpinasi mano mama ir mama, kad yra integrali mūsų šeimos dalis. Aš juo labai tikiu“ - teigia moteris.
Ši kaukolių garbinimo šventė vadinama Dia de los Natitas. Savo kulminaciją šventė pasiekia lapkričio pradžioje, prabėgus vos savaitei po katalikų minimos Visų šventųjų dienos.
„Senoviniai mirties ritualai“
„Natitas“ - vietine aimarų kalba tai reiškia „plačios nosys“ - yra žmogaus kaukolės, kurias tūkstančiai čiabuvių katalikų garbina manydami, kad jos saugo nuo blogio, padeda pasiekti išsikeltus tikslus ir net daryti stebuklus.
Kaukolės, kurios nebūtinai turi būti artimųjų arba mylimų žmonių, kartais yra tiesiog ekshumuojamos, o kartais perduodamos iš rankų į rankas. Didžiąją metų dalį jos saugomas viduje, tačiau būtent lapkričio pradžioje žmonės su jomis žygioja į pagrindines miesto kapines.
„Šis ritualas dabar yra katalikškų ir vietinių čiabuvių tradicijų mišinys. Tačiau šios tradicijos šaknys glūdi senoviniuose mirties ritualuose, kuriuos praktikavo šalyje gyvenusios indėnų aimarų ir kečujų gentys“ - teigia andų regiono teologijos ekspertas dr. Josefas Estermannas.
„Šios praktikos išlieka giliai įsišaknijusios kasdieniame Bolivijos čiabuvių daugumos gyvenime“ - teigia profesorius. Kiekviena kaukolė turi savo vardą, tačiau jis nebūtinai yra toks pats kaip ir žmogaus, kuriam ta kaukolė priklausė.
Kapitonas Viktoras yra vienas labiausiai garbinamų veikėjų visame La Paze. Ši cigarete papuošta, kaip teigiama, buvusio policininko kaukolė yra garbinama tarsi dievybė. Tikintieji mano, kad ši kaukolė yra „integrali jų tikėjimo dalis“.
Kapitoną Viktorą ištisus metus lanko prekybininkai, vargingai gyvenančios vietinės moterys, studentai, policininkai ir net parlamentarai. Visi jie iš Kapitono Viktoro prašo užtarimo ir aukoja kaukolei gėles, kokos lapus ir net cigaretes.
„Kažkas davė man Viktorą prieš 22 metus su sąlyga, kad aš jo nepamesiu. Kaip aš galiu jį pamesti, jei jis yra viena iš vertingiausių mano gyvenimo dalių“ - su ašaromis akyse kalba kaukolės savininkė Virginia Laura – diabetu serganti 3 vaikų motina.
„Jis padėjo man išgyventi sunkiausius mano ligos etapus, jis saugo mano namus, mano šeimą, viską, kas man vertinga. Aš manau, kad negalėčiau gyventi jam nesant šalia“ - klūpėdama prieš kaukolę kalba moteris.
„Susimaišiusios religinės idėjos“
Kai kurie žmonės, norėdami pagerbti savo protėvius, po ceremonijų kapinėse rengia vakarėlius. Būtent taip elgiasi ir ištikimiausi Kapitono Viktoro garbintojai. Netoliese kapinių esančiame restorane, papuoštame žvakėmis ir palatais, viena iš kaukolės garbintojų Sofia Fernandez teigia: „Aš meldžiuosi Dievui, o tuo pačiu metu meldžiuosi ir Viktorui“.
Sofia per paskutiniuosius 20 metų yra ištikima Viktoro garbintoja. Moteris teigia, kad kaukolė padėjo jai susitvarkyti su skolomis ir net fiziškai nubaudė tuos, kurie jai buvo neištikimi ar grasino.
Tačiau Romos katalikų bažnyčia priešiškai žiūri į tokį religijų susipynimą. Bažnyčia mėgino įtikinti tikinčiuosius mesti kaukolių garbinimą. Kiek anksčiau šį mėnesį bažnyčios hierarchai ragino tikinčiuosius, kad šie specialiose mišiose nebenaudotų žmonių kaukolių. La Pazo arkivyskupas Edmundo Abastofloras aiškina ritualų atlikėjams, kad mirusiesiems turi būti leista ilsėtis ramybėje.
Dalis bažnyčios atstovų kaukolių garbinimą netgi sieja su okultizmu. Tačiau kita dalis dvasininkų teigia neturintys kitos išeities, kaip tik leisti tikintiesiems, kad šie kaukolėms kalbėtų katalikiškas maldas. Be to, dalis dvasininkų leidžia tikintiesiems ateiti į bažnyčią kartu su kaukolėmis.
„Aš juos priimu ne kaip katalikų tikėjimo priešus“ - teigia kunigas Jaime Fernandezas, kuris BBC korespondentui matant neformaliai palaimino tūkstančius su kaukolėmis į šventyklą susirinkusių tikinčiųjų.
„Jie neturi blogos dvasios ar blogos sąmonės. Jie nėra nusiteikę prieš religiją, jie nėra katalikų tikėjimo priešai. Kažkaip aš juos suprantu, tačiau taip pat suprantu jų religinės idėjos yra susimaišiusios. Oficialiai katalikų bažnyčia tokio dalyko nepripažįsta“ - teigia J. Fernandezas.
„Aš čia esu 15 metų. Aš pažįstu savo brolius ir bandžiau jiems paaiškinti, kad mes turime švęsti ne mirtį, bet prisikėlimą ir kad jie negali naudoti žmogaus kaukolių kaip tarpininkų tarp savęs ir Dievo. Tačiau galų gale turime būti sąžiningi ir paklausti, kas mes tokie esame, kad sustabdytume jų nekontroliuojamą tikėjimą?“ - teigia dvasiškis.
