Ar kada nors susimąstėte, kodėl Čilėje, aštuntajame dešimtmetyje buvo apkarpyti mokesčiai, išplėsta laisvoji prekyba, privatizuotos paslaugos, mažintos socialinės išmokos ir siaurintas valstybės reguliavimas?
Ar nutuokiate, kodėl Šri Lankoje, po 2004 m. praūžusio cunamio, prie vandenyno nebuvo atstatyti žvejų kaimai, o jų vietoje pradėjo kilti privatūs viešbučiai?
Kaip galėjo nutikti, kad 1996 m. investuotojai norėjo į Pietų Korėją investuoti 100 milijardų JAV dolerių, o po metų šalies neigiama investicijų grąža siekė 20 milijardų JAV dolerių?
Tai tik keli pavyzdžiai iš daugelio, kurioms taikoma katastrofų kapitalizmo technika. Pagal ją, iš pradžių visuomenė patiria šoką dėl įvairių stichinių nelaimių, karų, teroro išpuolių ir valstybės perversmų.
Vėliau jos dar kartą šokiruojamos, tik šįsyk korporacijų ir politikų, kurie, naudodamiesi pirminio šoko sukelta baime, primeta ekonominę šoko terapiją. Negana to, žmonės, išdrįsę pasipriešinti tokiai vykdomai politikai, gauna trečiąją šoko dozę dėl policijos, kariuomenės ar kalėjimo tardytojų veiksmų.
Elementaru, kad tokia savotiška valstybių pertvarkymo sistema negalėjo imti vieną dieną ir atsirasti. Šiam žmonių (o vėliau ir valstybių) „kankinimo mechanizmui“ susikurti prireikė daugybės metų.
Viskas prasidėjo nuo to, kad Jungtinių Valstijų Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) ėmė finansuoti keistus gydytojo iš Monrealio eksperimentus su pacientais.
Žiaurūs Evano Kamerono eksperimentai
Šie šiurpą keliantys eksperimentai buvo atliekami Makgilo universiteto Alano atminimo institute, vadovaujant dr. Evanui Kameronui, kuris buvo įsitikinęs, jog vienintelis būdas išmokyti pacientus naujos sveikos gyvensenos buvo įsiskverbti į jų sąmonę ir išformuoti senąją asmenybę
Tam buvo pasitelktas elektrošokas. Kameronas beveik tris kartus padidino leistiną elektrošoko dozę ir kartu savo pacientams duodavo haliucinogenų (tokių kaip LSD ir PCP). Po viso to sekė antrasis žingsnis – juslių atribojimas ir dirbtinai ilgas miegas.
Oficialiai buvo skelbiama, kad Vakarų valstybės šiuo tyrimu siekia paruošti savo karius atsispirti bet kokioms prievartos technikoms tuo atveju, jei patektų į nelaisvę. Tačiau akivaizdu, jog CŽV turėjo ir kitų tikslų.
Deja, tik aštuntajame dešimtmetyje buvo išaiškinta, kad CŽV finansavo šiuos eksperimentus. Tačiau baisiausia buvo tai, kad CŽV ir Kameronas be jokios priežasties griovė žmonių, dalyvavusių eksperimente gyvenimus, nes tyrimai pasirodė nieko verti, kadangi žmonių pertvarkyti Kameronui nepavyko.
Negana to, paaiškėjo, kad pagal Kamerono vykdomus eksperimentus buvo parašyta knyga, o ja rėmėsi CŽV žmogiškųjų išteklių panaudojimo kursų dėstytojai.
Tik po daugelio metų pavyko gauti nedidelę knygelę, pavadintą „KUBARK kontržvalgybos kvota“, sukurtą kankinimo sistemai generuoti. Ši knyga rėmėsi Kamerono darbais, ypač laiko ir erdvės pojūčių sutrikdymais.
Akivaizdu, jog JAV vaidmuo šiuose purvinuose reikaluose turėjo būti slaptas. Deja, 2001 m. rugsėjo 11–ąją yla išlindo iš maišo. Teroristų išpuolis sukėlė šoką, o juo pasinaudojo Bušo administracija, ėmusi visais įmanomais būdais ginti „tėvynę“.
Gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas paskelbė, kad Afganistane į nelaisvę paimtų kalinių Ženevos konvencija negina, nes jie ne karo belaisviai, o „priešo smogikai“. Todėl Rumsfeldas patvirtino daugybę tardymo praktikų, tarp kurių atsirado ir „Kubark“ (knyga, kurioje aprašomo kankinimo sistemos, remiantis Kamerono tyrimais) technikos.
Tad, pagal naujas taisykles JAV vyriausybė galėjo viešai, nebijodama teisinio persekiojimo, naudoti metodus, kuriuos pati slaptai plėtojo šeštajame dešimtmetyje.
Miltono Frydmano idėjos
Kitas, ne mažiau svarbus mokslininkas buvo Miltonas Frydmanas, kuris siekė suardyti esamas visuomenės struktūras, grąžinti jas į grynojo kapitalizmo būklę, apvalytą nuo valstybės reguliavimo, prekybos barjerų ir įvairių interesų.
Jis buvo įsitikinęs, kad kai ekonomika yra smarkiai iškraipyta, tai vienintelis kelias, kuriuo galima pasiekti pageidaujamą būklę, yra apgalvotai primesti skausmingą šoką.
Kamerono elektrošoką Frydmanas iškeitė į politiką – šoko terapijos idėją jis primygtinai piršdavo begėdiškiems skurdo ir nelaimių ištiktų šalių politikams. Šias idėjas globojo Čikagos universitetas, o jų pasekėjus vėliau imta vadinti „Čikagos berniukais“.
Siekdamas grąžinti valstybes į „teisingą kelią“, Frydmanas išleido milžiniško populiarumo sulaukusią knygą „Kapitalizmas ir laisvė“, kurioje išdėstė svarbiausias idėjas.
Pirma, vyriausybės neturi teisės reguliuoti ar apriboti įmonių gaunamą pelną. Antra, valstybės turtas turi būti privatizuotas. Trečia, valstybės turi radikaliai sumažinti socialinių programų finansavimą.
Iškilo vienintelis iššūkis: kur išbandyti naujai sukurtą modelį?
Šeštajame dešimtmetyje piečiausiai esančiose Lotynų Amerikos šalyse, paprastai dar vadinamose Pietų kūgiu – Čilėje, Argentinoje, Urugvajuje ir dalyje Brazilijos – ekonomika pradėjo sparčiai kilti. Tai buvo ženklas, jog susikūrė puiki laboratorija Frydmano eksperimentams atlikti.
Politinis perversmas Čilėje
Pirmutinis planas buvo labai paprastas – JAV vyriausybė finansavo Čilės studentų ekonomikos studijas Čikagos universitetuose. Vėliau, Čilės katalikiškame universitete Čikagos mokykla įkūrė ekonomikos katedrą.
Taip gimė „Čilės projektas“, kurio esmė buvo parengti ideologinius karius, kurie kovotų su vietiniais ekonomistais ir juos nurungtų savo „genealiomis“ idėjomis. Tačiau šalyje vyko ne tai, ką prognozavo Frydmanas – 1970 m. rinkimus laimėjo Salvadorė Alendė, todėl šalis smarkiai pakrypo į kairę.
Iš karto po šio įvykio korporacinė JAV paskelbė karą Alendė administracijai, kadangi būsimas prezidentas žadėjo nacionalizuoti daugybę įmonių, o tai būtų reiškę didžiulį pelno praradimą JAV. Taip pat šis įvykis buvo priežastis, paskatinusi Čilės priešininkus imtis veiksmų, kuriuos CŽV pavadino „perversmo klimatu“.
1973 m. rugsėjo 11 d. įvyko perversmas, kurį generolas Augustas Pinočetas vadino karu. Šis žmogus suprato, kad išlaikyti valdžią pajėgs tik tuomet, jei piliečiams bus įvarytas tikras siaubas.
Todėl netrukus pagrindinių greitkelių kelkraščiai ir drumzlini miesto vandentiekių kanalai buvo apversti negyvėlių krūvomis. Taip labai greitai pasklido netiesioginė žinia: „Bet koks pasipriešinimas baigsis mirtimi.“
„Čikagos berniukams“ šis perversmas buvo tikras išbandymas, kadangi jie buvo paruošę detalią ekonominę programą, pavadintą „Plyta“. Tačiau Pinočetas nieko nenusimanė apie ekonomiką, kuri buvo spėjusi smarkiai nukristi, o šalį jau kamavo visuotinė krizė, įsivyravo nedarbas. Taip valstybė buvo įstumta į recesiją, pasikliaunant neišbandyta teorija, anot kurios, ekonomiką galima išgydyti pasitelkus staigų sukrėtimą.
Sveikatos apsauga tapo mokama, o vaikų darželiai ir kapinės – privatizuoti. Situacija tapo tokia nestabili, kad generolas buvo priverstas nacionalizuoti daugybę bendrovių, ką prieš tai buvo padaręs Alendė. Akivaizdu, jog šoko terapija šios šalies taip ir neišgydė.
Apžvelgus visą Pietų kūgį nesunku suprasti, kad šios šalys atsidūrė JAV remiamų karinių vyriausybių valdžioje ir tapo Čikagos ekonomikos mokyklos laboratorijomis, kuriose „Čikagos berniukai“ tikėjosi išgydyti Pietų Amerikos šalių ligą – socializmą ir polinkį į kolektyvinius veiksmus – į kankinimus įtraukiant 100–150 tūkst. žmonių.
Todėl šiose šalyse, kur gimė šiuolaikinis kapitalizmas, vyko karas su visomis naująjai santvarkai keliamomis kliūtimis. O kai dėl ekonominio šoko kainos šoko aukštyn, o atlyginimai nemažėjo, Pietų kūgio miestų gatvėse įsivyravo tvarka ir ramybė.
Kaip viskas veikia?
Peržvelgus tokius įvykius nesunku suprasti, kaip veikia ekonominis šokas.
Vadovaujamasi vienintele prielaida – žmonės gali spėti reaguoti į laipsniškus pokyčius, pvz., maisto kainų kilimą vienur, sveikatos apsaugos kainų padidėjimą kitur ir pan.
Tačiau jei dešimtys pokyčių vykdoma vienu metu, tai piliečius apima bejėgiškumo jausmas ir jie pasiduoda.
Baisiausias to padarinys – žaibišku tempu lobsta šalies elitas, o darbininkai atsiduria ekonominio gyvenimo užribyje ir tampa, autoriais žodžiais tariant, „pertekliniais žmonėmis“.
Lenkijos šoko terapija
Lenkija – tai dar vienas žiaurus katastrofų kapitalizmo vystymo pavyzdys, kurį verta paminėti.
Dvidešimtojo amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Lenkijoje pradėjo reikštis žmogus, daugybei kitų teikęs viltį, jog Sovietų Sąjunga žlugs. Tai buvo Lechas Walensa, įkūręs „Solidarumą“ ir tapęs šios sąjungos lyderiu.
„Solidarumas“ nepaprastai greitai išplito po šalį, skatindamas demokratijos ir savivaldos troškimą, slopindamas vienos partijos valdymą ir į save įtraukdamas virš dešimt milijonų narių. Taip buvo sukeltas masinis traukimasis iš Komunistų partijos.
Į valdžią atėjus Michailui Gorbačiovui „Solidarumas“ buvo legalizuotas ir sutarta rengti priešlaikinius rinkimus, kuriuos laimėjo darbininkų sąjunga (iš 261 kandidato pergalę šventė 260).
Deja, jau pietų amerikiečiai buvo patyrę, kad autoritariniams režimams demokratiją įsileisti būdinga tuomet, kai jų ekonominiai projektai atsiduria ties žlugimo riba.
Lenkija nebuvo išimtis. „Solidarumui“ perėmus valdžią Lenkijos skola siekė 40 milijardų dolerių, o infliacija – 600 proc., šalyje trūko maisto, klestėjo juodoji rinka. Akivaizdu, kad senosios tvarkos žlugimas ir staigi pergalė priešlaikiniuose rinkimuose jau savaime buvo šokas.
Teoriškai, Tarptautinis valiutos fondas (TVF) turėjo teikti stabilizavimo lėšas, kad būtų išvengta ekonominės katastrofos, tačiau praktiškai jokia pagalba nebuvo pasiūlyta. TVF leido valstybei dar giliau klimpti į skolas.
Kaip tik tada Lenkijoje atsirado Džefris Sašas, kuris pradėjo dirbti „Solidarumo“ patarėju. Šis žmogus teigė, jog reikėtų atsisakyti mokėti visas skolas, ir pareiškė, kad galėtų mobilizuoti tris milijardus dolerių, tačiau tik tuo atveju jei Lenkija pradės taikyti „šoko terapiją“.
„Solidarumo“ šalininkai, taip smarkiai kovoję prieš komunistų represijas, neturėjo kur dėtis ir buvo priversti sutikti su tokiomis Sašo sąlygomis.
Šri Lanka
Šri Lankos atvejis pats svarbiausias per visą istoriją, kadangi šioje šalyje pirmą kartą tiesiogiai buvo panaudotas katastrofų kapitalizmas, prie kurio buvo eita ištisus dešimtmečius.
2004 m. gruodžio 26 d. Šri Lanką užklupo katastrofa – cunamis, po kurio, kaip žinia, keli milijonai žmonių buvo iškeldinti tolyn į žemyno gilumą ir palikti be gyvenamosios vietos bei darbo. Deja, masinis žmonių iškeldinimas buvo suplanuotas daug anksčiau nei milžiniška banga, bet cunamis buvo puikiai panaudotas labai nepopuliariai politikai įgyvendinti.
Rytinė Šri Lankos pusė – Augamo įlanka – buvo kovos laukas, nes į ją pretendavo viešbučių savininkai ir žvejai. 2002 m. viešbučių savininkai ėmė skųstis, jog žvejų trobelės užstoja vaizdą, o džiovinamos žuvies kvapas atbaido klientus, nors Augamo įlanka buvo žvejų uostas.
Tačiau žvejai aktyviai priešinosi, kol įtampa sprogo – likus šešiems mėnesiams iki cunamio vieną naktį įlankoje kilo gaisras. Bet žvejai ne išsigando, o tik dar tvirčiau apsisprendė likti.
Deja, kilęs cunamis padarė tai, ko nepajėgė gaisras – visiškai išvalė pakrantę. Po namelių griuvėsiais ir žmonių palaikais plytėjo tikras atostogų rojus.
Kai viskas nurimo ir žmonės susiruošė grįžti į savo gyvenamąsias vietas, jiems buvo pasakyta „ne“ pagrindžiant, jog dabar kitos taisyklės ir arčiau nei du šimtai metrų iki kranto namų negalima statyti.
Tačiau naujosios taisyklės visiškai negaliojo turizmo pramonei. Raginta plėsti viešbučius, statybos darbus pavadinant „remontais“.
Pirmaisiais mėnesiais didelė atkūrimo pinigų dalis pasiekdavo numatytus gavėjus. Tačiau praėjus šešiems mėnesiams po cunamio čia jau nebevyko gyvenamųjų namų statybos, o laikinos stovyklos tapo nuolatiniais lūšnų rajonais.
Įvairių šalių pagalbą teikiantys darbuotojai tvirtino, kad vietinė vyriausybė stengėsi sudaryti kuo daugiau kliūčių, kad atkūrimo darbai vis lėtėtų, o pagaliau ir visiškai sustotų.
Dar prieš milžinišką bangą JAV vyriausybė susižavėjo Šri Lankos, kaip pažangaus turizmo centro, potencialu. Tačiau reikėjo drastiškai ir greitai patobulinti kelias sritis: panaikinti kliūtis privačiai žemės nuosavybei, išleisti „lankstesnius“ įstatymus bei modernizuoti infrastruktūrą.
Pasaulio bankas ir TVF sutiko duotis paskolas su sąlyga, kad šalies vyriausybė leis privatizuoti valstybinį turtą ir bus sukurtos galimybės viešo ir privataus sektoriaus partnerystei. Šie pakeitimai buvo atmesti, kadangi 2004 m. prezidento rinkimus laimėjo kairiosios partijos atstovė.
Tačiau po kelių mėnesių, praūžus cunamiui, prezidentės nuomonė pasikeitė, nes šaliai reikėjo milijardų dolerių atsigavimui. Praėjus keturioms dienoms po cunamio vyriausybė parengė įstatymo projektą vandentiekio privatizacijai. Vėliau pakėlė benzino kainas.
Katastrofų kapitalizmo iškilimas
Bet kokiai tokios katastrofos užkluptai šaliai reikia visapusio atkūrimo plano, kad išmintingiausiai panaudotų gaunamą pagalbą iš užsienio ir užtikrintų, kad lėšos pasieks numatytus gavėjus.
Bet Šri Lankos prezidentė, spaudžiama Vašingtono lyderių, nusprendė, kad reikia suburti atskirą komandą tokiam planui sudaryti – taip valstybėje atsirado Operatyvinė grupė, kurios sukūrimas reiškė naujos rūšies korporacinį valstybės perversmą, pasiektą naudojantis stichine nelaime. Tai buvo katastrofų kapitalizmo susiformavimas ir iškilimas.
Praėjus metams po cunamio nevyriausybinė organizacija „ActionAid“ paskelbė išsamaus tyrimo, skirto užsienio pagalbos naudojimui penkiose valstybėse, rezultatus.
Vienodos situacijos kartojosi visose nuo cunamio nuketėjusiose valstybėse – gyventojams nebuvo leidžiama atstatyti namų, tačiau plėsta viešbučių rinka, laikinos stovyklos pavirto sukarintais aptvarais, kuriuos saugojo ginkluoti pareigūnai.
Organizacija konstatavo, kad tai buvo struktūrinės ir tyčinės problemos. Akivaizdu, jog ypač stipri ekonominio šoko dozė Šri Lankos gyventojams buvo lyg antrasis „cunamis“.
Visur, kur Čikagos mokyklos atstovai pasiekė savo tikslą, sukurta 25–60 proc. populiacijos siekianti vargingųjų klasė. Tačiau Šri Lankos atveju toks ekonominis modelis, propaguojantis masinį gyventojų išsikraustymą ir kultūrų naikinimą, buvo įvykdytas valstybėje, kurią prieš tai nusiaubė katastrofa.
„Ginklai ir ikrai“
2007 m. Pasaulio ekonomikos forume buvo padaryta išvada, kad pasaulis ritasi velniop, kadangi nebuvo matyti jokio stabilumo, o pasaulinė ekonomika augo milžiniškais tempais.
Pažiūrėjus iš tarptautinės pusės, buvo galima teigti, kad atėjo patys blogiausi laikai. Tuo tarpu investuotojai tvirtino, kad tai vieni geriausių laikų. Šią tendenciją atspindi ekonominis rodiklis, vadinamas „ginklų ir ikrų indeksu“.
Šis indeksas fiksuoja kovinių lėktuvų („ginklų“) ir firmų vadovų reaktyvinių lėktuvų („ikrų“) pardavimą. Beveik dvidešimt metų vyravo tendencija, kad kuo daugiau parduodama kovinių lėktuvų, tuo mažiau perkama prabangių asmeninių lėktuvų ir priešingai. Deja, ši taisyklė jau nebegalioja.
Nuo 2003 m. šis rodiklis rodo, kad vienu metu kyla abiejų produktų pardavimų apimtys, todėl logiškai galime daryti išvadą, jog pasaulyje mažėja taikos ir sukaupiama žymiai daugiau pelno.
Toks pasaulinis nestabilumas duoda naudos ne tik ginklų prekeiviams, bet ir didžiulį pelną saugumo sektoriui, didžiausioms statybų, privačioms sveikatos priežiūros bendrovėms ir naftos bei dujų sektoriams.
Teroristų išpuoliai, dėl kurių akcijų rinkos risdavosi žemyn, dabar sutinkami optimistine tendencija. Pavyzdžiui, po rugsėjo 11–osios įvykių „Dow Jones“ indeksas krito 685 punktais, tačiau 2005 m. liepos 7-ąją Londone sprogus keturioms bomboms JAV akcijų rinka pakilo kur kas aukščiau nei dieną prieš.
O kur dar stulbinantys naftos sektoriaus turtai. Naftos pramonė ne tik pasiima trumpalaikius pelnus (dėl aukštų kainų), bet kartu sugeba katastrofas paversti ilgalaikiu pranašumu.
Naftos ir dujų pramonė taip glaudžiai persipynusi su katastrofų ekonomika, jog jas galima laikyti katastrofų kapitalizmo komplekso dalimi.
Katastrofos susikuria savarankiškai
Vis didėjantis katastrofų skaičius neša tokius milžiniškus pelnus, kad daugybė žmonių visame pasaulyje mano, jog turtingieji ir galingieji specialiai sukelia katastrofas.
Tačiau tiesa yra žiauri – ekonominė sistema, kuri reikalauja saugumo ir kuri kaip įmanydama priešinasi aplinkosaugos reguliavimo įvedimui, savarankiškai kuria vis naujas katastrofas.
Lengvai gaunamo trumpalaikio turto, uždirbamo vien tik iš spekuliacinių investicijų, siekis akcijų valiutos ir nekilnojamojo turto rinkas pavertė išradingomis krizių kūrimo mašinomis.
Nors katastrofų kapitalizmo kompleksas nesiekia specialiai kurti krizių, iš kurių gyvena, tačiau yra nemažai požymių, kad jį sudarančios pramonės smarkiai stengiasi tęsti dabartinių katastrofų tendencijas.
Taip pat nesunku pastebėti, kad katastrofų kapitalizmas vis giliau skverbiasi į žiniasklaidą. Toks reiškinys gali tapti naujos rūšies korporacine veikla. Kuo daugiau panikuoja mūsų visuomenė, tuo aukščiau kilsteli žiniasklaidos reitingai.
Tuomet katastrofų kompleksas gali parduoti daugiau biometrinių tapatybės kortelių bei skystų sprogmenų aptikimo įrangos ir pastatyti daugiau aukštųjų technologijų tvorų.
Vienintelė perspektyva, kelianti grėsmę katastrofų kapitalizmui – galimybė pasiekti tam tikrą klimato stabilumą ir geopolitinę taiką.
Izraelio išsigelbėjimas
Nuolat prie nestabilumo prisitaikanti rinka prisitaikė prie naujos būsenos – nestabilumas tapo stabilumu. Šiam reiškiniui paaiškinti dažniausiai apibūdinamas Izraelis kaip tikras daiktinis įrodymas.
Didelę praėjusio dešimtmečio dalį karai ir teroristiniai išpuoliai klestėjo, o Tel Avivo vertybinių popierių birža kilo iki rekordinių lygių.
Izraelis yra puikus „ginklų ir ikrų“ pavyzdys ne vien dėl jo ūkio atsilaikymo įvykus įvairiems svarbiems politiniams sukrėtimams, bet ir dėl šalies ekonomikos plėtimosi tiesiogiai proporcingai smurto augimui.
Būtent todėl šią šalį reikėtų laikyti griežtu įspėjimu, nes valstybė mėgaujasi augančiu klestėjimu net ir kariaudama su kaimynais ir didindamas smurtą okupuotose teritorijose. Vadinasi, pavojinga kurti ekonomiką, kuri pagrįsta nuolatinio karo ir katastrofų gilinimo prielaida.
Izraelis buvo (ir vis dar yra) labiausiai nuo technologijų priklausoma valstybė pasaulyje, todėl manyta, kad „dot-com“ krizė čia smogs labiau nei visur kitur. Bet vienintelė priežastis, dėl kurios recesija nebuvo tokia gili, buvo ta, kad vyriausybė labai greitai įsikišo 10,7 proc. padidindama karo išlaidas.
Taip pat vyriausybė skatino technologijų pramonę plėstis ir pereiti nuo informacijos ir ryšio technologijų prie saugumo ir sekimo.
Privalomąją karinę tarnybą atlikę jaunuoliai savo atradimus, padarytus karo tarnybos metu eksperimentuojant su tinklo sistemomis ir sekimo įranga, pavertė verslo planais.
Buvo įsteigta daugybė naujų firmų. Kai tokių paslaugų rinka ėmė slūgti, šalyje įsivyravo krašto saugumo industrijos bumas.
Svarbiausias buvo ne karo laimėjimas, o valstybių „saugumas“, maitinamas nesibaigiančių konfliktų už jų sienų. Izraelis šioje sferoje pažengęs toliausiai – šalis virto įtvirtinta ir aptverta bendruomene. Taip visuomenė atrodo todėl, kad prarado stimulą siekti taikos ir intensyviai investuoja į kovą ir pelną iš nesibaigiančio karo su terorizmu.
Tad nebūtų perdėta pasakyti, jog karo su terorizmu pramonė išgelbėjo silpstančią Izraelio šalies ekonomiką taip, kaip katastrofų kapitalizmo kompleksas padėjo išgelbėti globalias akcijų rinkas.
Šoko poveikis mažėja
2006 m. mirus Milonui Frydmanui daugelis korporacijų buvo sukrėsti ir panikavo, jog baigėsi katastrofų kapitalizmo amžius. Jo pasekėjai JAV, neokonservatoriai, sukūrę katastrofų kapitalizmo kompleksą, pasiekė žemiausią tašką istorijoje.
Visais atvejais prie žlugimo prisidėjo Čikagos mokykla su savo pagrindiniais siekiais: privatizacija, reguliavimo panaikinimu ir valstybinių paslaugų mažinimu.
Problema buvo ta, kad dauguma žmonių, kurie kovojo už rinkų išlaisvinimą, įsivėlė į ilgą skandalų ir baudžiamųjų bylų virtinę – 2006 m. svarbiausi kiekvieno punkto planuotojai arba sėdėjo kalėjime, arba jiems jau buvo pateikti kaltinimai.
Be teisinių problemų iškilo ir naujos – šokų padariniai, labai padėję kurti visą ideologiją, pradėjo tirpti. Pavyzdžiui Argentina, praėjus dvidešimt ketveriems metams po perversmo, sukilo protestuodama prieš TVF įvestas griežtas ekonomines priemones, o vėliau nuvertė penkis prezidentus per tris savaites.
Akivaizdu buvo viena – šoko būsena pagaliau dingo. Vėlesniais metais sustiprėjęs priešinimasis šokui paplito po beveik visas kitas buvusias šoko laboratorijas – Čilę, Boliviją, Kiniją, Libaną.
Mindaugas BIVEINIS
Mindaugas Biveinis
