Liūdnos šios vasaros sinoptikų pranašystės kelia asociacijas su „metais be vasaros“ – pačiais šalčiausiais per pastaruosius šimtmečius. Prieš du šimtus vienerius metus, 1816-aisiais, JAV teritorijoje vasarą krito kruša ir snigo, Europoje lijo šalti lietūs ir siautė audros, o gegužės ir rugpjūčio temperatūros priminė žiemiškas. Tai buvo blogiausia vasara, kokią galime įsivaizduoti. Tačiau, kaip bebūtų keista, ir čia galima aptikti teigiamų pusių.
1815 metų pavasarį, likus kelioms savaitėms iki Vaterlo mūšio ir Napoleono karų pabaigos, Ramiojo vandenyno saloje Sumbava nutiko pasaulio istoriją pakeitęs įvykis. Balandžio penktą dieną stipriai sprogo lig tol snaudęs Tambora ugnikalnis – sprogimą išgirdo žmonės už beveik pusantro tūkstančio kilometrų.
Per kitas dvi dienas ugnikalnio grumėjimas ir pokšėjimas sustiprėjo – jie buvo girdimi už 2600 kilometrų esančioje Sumatros saloje. Išsiveržimo garsai buvo tokie panašūs į patrankų salves, kad britų kariuomenė Javos saloje mobilizavosi ir patraukė prie artimiausios kolonijinės armijos, siekdama padėti kautis su tariamu priešu. Iš ugnikalnio žiočių kilo liepsnų stulpai ir tekėjo „skystos ugnies masės“, kaip tai aprašė britų kolonistai Indonezijoje. Piroklastiniai srautai garmėjo jūron, savo kelyje naikindami kaimus ir augmeniją. Tai tęsėsi iki balandžio 11 dienos; nedideli sprogimai girdėjosi iki pat liepos.
Dabartiniais vertinimais, Tamboros energija prilygo 800 megatonų trotilo sprogimui. Išsiveržė 150–180 kubinių kilometrų vulkaninės medžiagos, kurios masė 14 milijardų tonų (1,4×1014 kg), išsilydžiusios uolienos lėkė į 40 kilometrų aukštį, pelenai padengė žemę 1300 km spinduliu, o Indonezijos salas užgriuvo 4 metrų aukščio cunamio bangos. Pagal ugnikalnių sprogimų skalę VEI, įvykis vertinamas 7 balais iš 8 – panašios galios išsiveržimus galima suskaičiuoti pirštais, ir beveik visi jie nutiko labai seniai. Sugriuvo daugiau nei trečdalis vulkano – jo aukštis sumažėjo nuo 4300 iki 2700 metrų. Amžininkų liudijimais, kelias dienas po Tamboros sprogimo šimtų kilometrų spinduliu tvyrojo aklina, net dieną neišsisklaidanti tamsa. Kaip rašė britų geologas Charlesas Lyellas, tamsa už daugiau nei 400 kilometrų esančioje Javoje „buvo tokia gili, kad nieko panašaus niekas nebuvo regėjęs ir tamsiausią naktį“.
Drauge su 30 kubinių kilometrų uolienų, iš Tamboros kraterio išsiveržė 50 milijonų tonų (vertinimai skiriasi) sieros dioksido, su pelenais pakilusio iki stratosferos ir dramatiškai pakeitusio planetos klimatą. Pelenai per 1 – 2 savaites po išsiveržimo nusėdo, o štai smulkiausios uolienų ir sieros dioksido aerozolio dalelės atmosferoje išbuvo keletą metų. Jos atspindėjo dalį Saulės spindulių, planetoje tapo tamsiau ir šalčiau – Šiaurės pusrutulyje temperatūra sumažėjo 0,4–0,7°С, o kai kuriose Šiaurės Amerikos ir Europos dalyse – 7–10°С.
Atmosferoje kabančios dalelės sukeldavo keistus optinius ir atmosferinius reiškinius. 1816-ųjų metų pavasarį snigo rusvas sniegas – dėl pelenų. JAV užfiksuotas dienos šviesą temdantis ir vėjo neišsklaidomas raudonas sausas „rūkas“. Didžiosios Britanijos gyventojai stebėjo ryškius, raudona, violetine ir rožine spalva švytinčias aušras ir saulėlydžius. Neregėtų spalvų dangaus atvaizdai pasiekė ir mūsų dienas – pavyzdžiui, manoma, kad 1828–1829 metais Williamo Turnerio nutapytas paveikslas „Chichesterio kanalas“ buvo įkvėptas saulėlydžių po Tamboros išsiveržimo.
Žemos temperatūros sukėlė sunkias ekonomines ir demografines pasekmes. 1816 metais Airijoje neužderėjo bulvės, dėl ko kilo masinis badas – vienas iš stipriausių šalies istorijoje; po to įvykęs šiltinės protrūkis nusinešė 44 tūkstančius gyvybių.
Europoje įvyko tikras transporto kolapsas: javai neužderėjo, ir vienintelis transportas – arkliai – masiškai krito patys arba tapdavo badaujančių žmonių mitalu. Šveicarijos vyriausybė buvo priversta paskelbti nepaprastąją padėtį ir išleido gyventojams „atmintinę“, kaip atskirti nuodingus augalus nuo valgomų, kad žmonės nevalgytų visko, kas po ranka papuolė; maisto taip trūko, kad šveicarai maitinosi samanomis.
Naujojoje Anglijoje (šiaurrytinė JAV pakrantė) 1816 metų birželio 7 – 8 dieną ne tiesiog snigo – sniego pusnys siekė 45–50 cm aukštį. Liepą ir rugpjūtį Pensilvanijoje upėse pasirodė ledas. Per kelias valandas temperatūros galėjo nuo vasaros karščių (daugiau nei +30°С) nukristi beveik iki nulio. Tokie temperatūros svyravimai ir šalnos Šiaurės Amerikoje pražudė derlių, o dėl to savo ruožtu kilo 1819 metų ekonominė krizė ir produktų deficitas: buvo pranešama, kad Naujojoje Anglijoje žmonės gaudo ir valgo balandžius ir jenotus.
Kinijos Junanio provincijoje ryžiai neaugo tris metus iš eilės, todėl ūkininkai pradėjo sodinti pigesnę kultūrą – aguonas. Kiniją (o paskui ir Europą) užtvindęs opijus, o po to Čingų imperijos pralaimėjimas Opijaus karuose nuskurdino didžiulę šalį, ji prarado teritorijas, išplito narkomanija, degradacija ir gyventojai mirė masiškai. Indijoje dėl padidėjusios drėgmės padažnėję choleros proveržiai, išguldę britų armijos dalinius Bengalijos įlankoje, persimetė į kaimynines šalis ir po daugiau nei dešimtmečio atsirito iki Rusijos imperijos, pasiekė Maskvą; epidemija Rusijoje nusinešė beveik 200 tūkstančių žmonių.
„Metai be vasaros“ buvo pirmieji taikos metai po ilgamečių Napoleono karų. Nuo jų nukentėjusios Europos šalys dar nespėjo atsigauti, kai užgriuvo nauja bėda – šaltis.
Dėl nederliaus maisto produktų kainos pakilo lig debesų. To rezultatas – stipriausias XIX amžiaus badas, ligų protrūkiai, sukilimai ir masinė gyventojų migracija; šilumos ir šviesos trūkumo kankinamiems žmonėms pasireikšdavo psichologiniai sutrikimai. Tuomet niekas nesuprato, kad orai subjuro dėl ugnikalnio išsiveržimo kažkur kitoje pasaulio pusėje – mokslininkai įrodė tai tik XX amžiuje. Todėl nieko keisto, kad europiečiai siejo tai su besiartinančia pasaulio pabaiga ir baimingai laukė apokalipsės. Šias idėjas regime daugelio to meto išsilavinusių žmonių užrašuose, pavyzdžiui, lordo Džordžo Bairono eilėraštyje„Tamsa“ (1816).
Indonezijos ugnikalnio išsiveržimas paliko ryškų pėdsaką pasaulio kultūroje. Tikėtina, už literatūros kūrinių apie vampyrus atsiradimą, įskaitant airių rašytojo Bramo Stokerio romaną „Drakula“, turime dėkoti būtent šiam gamtos reiškiniui. Manoma, kad apie žmonių kraują siurbiančius padarus rašyti pradėjo anglas John William Polidori, 1816 metų vasarą nuobodžiavęs su draugais viloje prie Ženevos ežero. Jaunuolių kompanija dėl nesiliaujančio lietaus turėjo leisti laiką namie, ir kartą vakare Baironas pasiūlė parašyti visiems po „antgamtišką“ pasakojimą. Taip gimė Polidori „Vampyras“, Mary Shelley „Frankenšteinas arba šiuolaikinis Prometėjas“ ir nebaigtas paties Bairono „Romano fragmentas“.
Tambora paskatino ir dviračių išradimą. Istorikų nuomone, dėl arklių kritimo Vokietiją ištikusi „transporto krizė“ privertė vokiečių matematiką baroną Karlą Drezą sugalvoti keliavimо priemonę, kuriai nereikėtų arklių ir kuri būtų varoma žmogaus jėga. Pirmuosiuose savaeigės Drezo mašinos eskizuose (jo garbei pavadintos drezinos) pavaizduotos gremėzdiškos, diržais sujungtų keturių ratų sistemos. Vėliau išradėjui kilo ledo pačiūžas primenančio įrenginio idėja. Taip radosi Laufmaschine, „bėganti mašina“.
Ji atrodė veik kaip šiuolaikinis dviratis, tik be pedalų: ant medinio rėmo tarp dviejų didelių ratų sėdintis žmogus turėjo stumtis kojomis, kad galėtų riedėti žeme, ir, kaip pabrėžė pats Drezas, tai buvo įmanoma „netgi po smarkaus lietaus“ (reveransas gausiems 1816-ųjų metų krituliams).
Yra ir kitų to meto pasiekimų, kuriuos galėtume pavadinti Tamboros išsiveržimo pasekmėmis. Vokiečių chemikasJustus von Liebig, vaikystėje patyręs Europoje siautusį badą, vėliau tapo vienu iš agrochemijos pradininkų ir ieškojo derliaus gausinimo mineralinėmis trąšomis būdų. 1817 metais prasidėjusi Atlanto vandenyną su Didžiųjų ežerų sistema jungiančio Erio kanalo Niujorko valstijoje statyba buvo reakcija į masinę migraciją iš Naujosios Anglijos. Su migracija, taigi, ir su išsiveržimu, siejamas mormonizmo atsiradimas: šio religinio judėjimo įkūrėjo Džozefo Smito šeima 1816 metų vasarą iš alkstančio Vermonto persikėlė Niujorkan, kur ir formavosi būsimojo „pranašo“ pasaulėžiūra.
Galiausiai, XIX amžiaus antrojo dešimtmečio antrojoje pusėje vykę klimato svyravimai paskatino aktyvesnius Arkties tyrinėjimus. Tuo metu, kai Europoje ir JAV staigiai atšalo, kituose regionuose, o būtent, Arktyje, dėl vandenyno srovių ir vėjų krypties pokyčių, – atšilo. Dėl to 1817 ir 1818 metais Britanijos admiralitetas ėmė gauti pranešimus iš banginių medžiotojų, kuriuose pažymimas ledų apie Grenlandiją plotų sumažėjimas ir Airijos ar netgi Niujorko platumas pasiekiantys gigantiški ledkalniai.
Tikėdamasis įrengti Šiaurės vakarų perėjimą iš Atlanto į Ramųjį vandenyną – britų jūrų keliautojų idée fixe dar nuo karalienės Elžbietos laikų, – Admiralitetas surengė ekspediciją į šiaurę. Kol ekspedicijai buvo ruošiamasi, pasaulinės temperatūros grįžo į normos ribas, Arkties jūros vėl užšalo, ir misija žlugo, tačiau žmonija gavo tikslesnius to regiono žemėlapius.
„Metai be vasaros“, be jokios abejonės, buvo tragedija. Tamboros ugnikalnio išsiveržimo metu, įvairiais vertinimais, žuvo nuo 11 tūkstančių iki kelių dešimčių tūkstančių žmonių; manoma, tai tapo pačiu pražūtingiausiu ugnikalnio išsiveržimu per visą istoriją. Netiesioginių ugnikalnio aukų, žuvusių nuo bado ir ligų jau po išsiveržimo, skaičių vargu ar galima patikimai įvertinti. Bet tuo pačiu, metai, kai Europa liko be vasaros, praturtino civilizaciją ir kultūrą.
