Nepaisant Ispanijos premjero Mariano Rajoy’aus užtikrinimų, kad šalis išlieka „stipri ir vieninga“, bei jo atsisakymas pripažinti, kad bet koks referendumas išvis vyko, Ispanijos konstitucinė santvarkai iškilo reali grėsmė, rašoma „Politico“.
Katalonijos regiono prezidentas Carlesas Puigdemontas jau paskelbė, kad sekmadienį jo tautiečiai „užsitarnavo teisę į nepriklausomą valstybę“. Šį savaitgalį įvykęs balsavimas bet kokiu atveju bus išbandymas ES šalių sostinėms, kurios iki šiol formaliai palaikė Madridą.
Penkios išvados, kurias galima daryti po sekmadieninių įvykių Katalonijoje:
1. Bloga diena M. Rajoy’ui
Ispanijos premjeras suteikė Katalonijos separatizmo judėjimui politinės galios, kurios jiems labai trūko: vaizdai kaip Ispanijos policijos spec. padalinių pareigūnai talžo neginkluotus civilius, tarp kurių nemažą dalį sudarė ir pagyvenę asmenys, apskriejo viso pasaulio žiniasklaidą ir daugelį privertė pakraupti dėl policijos taikomų metodų.
Dar blogiau ispanų valdžiai yra tai, kad policijos veiksmai iš esmės nesustabdė žmonių – milijonų jų, anot vietos valdžios – nuo balsavimo. Tai reiškia, M. Rajoy’ui gali tekti susimokėti politinę kainą už policijos represijas taip ir neįvykdžius pažado sustabdyti referendumą.
Ispanijos valdžia sugebėjo sutrikdyti logistines separatistų užmačias ir taip pakirto referendumo rezultatų patikimumą – tai taip pat kelia klausimą, kokia išvis prasmė buvo siųsti riaušių policiją, jeigu kataloniečių balsavimo sistemos infrastruktūrą ir taip buvo sužlugdyta?
Tuo labiau, kad Ispanijos valdžiai teko pasitelkti kitų regionų pareigūnus – vietos policija atsisakė išeiti prieš protesto akcijų dalyvius.
2. Separatistų viešųjų ryšių pergalė
Katalonijos nepriklausomybės jėgos sugebėjo mobilizuoti tūkstančius žmonių miegoti balsavietėse ir saugoti pastatus nuo policijos reidų. Jie pademonstravo puikų organizuotumą ir stiprų nusistatymą.
Jie taip pat sugebėjo patraukti tarptautinį dėmesį į šią problemą. Jeigu anksčiau ES šalių vadovai santūriai vertino kataloniečių galimybes ir faktiškai vieningai palaikė Madrido poziciją, tai po sekmadienio įvykių net Europos Komisija paragino valdžią rinktis dialogo kelią, o savo nerimą dėl susiklosčiusios situacijos išsakė belgų ir slovėnų premjerai bei Jungtinės Karalystės leiboristų lyderis Jeremy Corbynas.
3. Nevienareikšmiškai vertinamas balsavimas nesutrukdys katalonams skelbti pergalės
Šio referendumo, ne be Ispanijos valdžios pastangų, nestebėjo oficiali rinkimų komisija. Kai kurios balsadėžės buvo pažeistos. Katalonų valdžia paskutinę minutę keitė balsavimo organizavimą. Centrinė valdžia atjungė rinkimų elektroninę sistemą. Balsavimo vietos buvo užpildytos atsiskyrimo šalininkų, kurie prižiūrėjo ir pačią balsavimo eigą. Buvo ir nepatvirtintų pranešimų, kad žmonės balsavo daugiau nei vieną kartą.
Tačiau dabar tai jau nebėra taip svarbu. Nepaisant procedūrinių trūkumų, kurie bet kurioje kitoje demokratijoje balsavimą būtų pavertusi farsu, katalonų valdžia pasijuto turinti tautos įgalinimą skelbti nepriklausomybę.
Katalonų regioninės valdžios paskelbta nepriklausomybė reikš tik viena – Ispanijos valdžia tikriausiai imsis dar didesnių represijų, išaugsiančių į dar didesnius neramumus.
4. Rajoy’aus būsimi žingsniai
Ispanijos premjeras jau paskelbė, kad „imsis visų įmanomų teisinių priemonių“, kad sustabdytų Katalonijos atsiskyrimą.
Tuo metu M. Rajoy’us patiria dar ir vidinį spaudimą iš socialistų lyderio Pedro Sanchezo, kuris pareiškė, jog Ispanijos teritorinis vientisumas yra pavojuje ir paragino premjerą „imtis priemonių“. M. Rajoy’us privalo „derėtis, derėtis ir derėtis“ tam, kad susitartų su katalonais, teigė P. Sanchezas.
Tuo metu pats M. Rajoy’us sekmadienį pasirodęs televizijos eteryje atvirumu deryboms nepasižymėjo. Vietoje to jis dėl chaoso referendumo dieną apkaltino katalonų politikus.
Tiesa, jis pažadėjo surinkti visas Ispanijos politines jėgas kartu ir aptarti susidariusią krizę. „Aš nesiruošiu uždaryti jokių durų“, – pasakojo jis.
5. Pasiruoškite dar stipresnei lobistų kovai
Paskutinę savaitę prieš referendumą abi nesutariančios pusės stengėsi patraukti tarptautinių institucijų ir lyderių dėmesį: M. Rajoy’us apsireiškė JAV prezidento pašonėje Vašingtone likus savaitei iki balsavimo ir gavo palaiminimą Ispanijos vienybei, Puigdemontas atakavo Briuselį, siekdamas palaikymo ir Europos Sąjungos įsikišimo.
Pirmadienį, po savaitgalį prasiveržusio smurto, katalonų lyderis paskelbė, kad į procesą privalo įsikišti trečioji šalis. Kalbėdamas su žurnalistais jis prašė „tarpininkavimo“, „kuris reiškia, kad privalo dalyvauti trečia šalis“ – tarptautinė tarpininkė, kad tarpininkavimas būtų „efektyvus“.
Dėmesys, kurio sulaukė separatistai, aišku, neramina Ispanijos valdžią. Tuo pat metu ir valstybių ar tarptautinių organizacijų lyderiai jaučia spaudimą pasirinkti kažkurią iš konfliktuojančių pusių.
