Tačiau auganti politinė krizė Ispanijoje yra gerokai sudėtingesnė už tokią įvykių interpretaciją. Griežtą taktika, kurią neapgalvotai pasirinko ispanų premjeras Mariano Rajoy’us, tapo atsaku į neatsakingus ir nesąmoningus katalonų nacionalistų veiksmus, skirtus nepriklausomos respublikos įkūrimui, nepaisant tarptautinės teisės ir, tikėtina, prieštaraujant daugumai šio regiono gyventojų.
Kremliaus žiniasklaida naudojasi susidariusia situacija
Nacionalistinės Katalonijos jėgos, į kurias yra įtrauktos tiek kraštutinių kairiųjų, tiek ir kraštutinių dešiniųjų frakcijas, užsitikrino sau daugumą vietos parlamente dar 2015-aisiais, nors rinkimuose surinko mažiau nei pusę balsų. Po to jie pradėjo realizuoti savo nepriklausomybės referendumo paskelbimo planus, ir jų nesustabdė netgi tai, kad Ispanijos Konstitucinis teismas tai paskelbė neteisėta veikla. 1978 metais priimta Ispanijos konstitucija suteikė ženklią autonomiją Katalonijai, o taip pat ir kitiems regionams, tačiau joje valstybė vienareikšmiškai vadinama „nedalijama“.
Po sekmadienį įvykusio balsavimo Katalonijos prezidentas Carlesas Puigdemontas pareiškė, kad jam buvo suteiktas nepriklausomybės paskelbimo mandatas. Tuo pačiu jis pažymėjo, kad apie 90 proc. iš 2,2 balsavusiųjų išsakė savo palaikymą nepriklausomybei. Tačiau į patį referendumą atėjo tik 42 proc. visų balsavimo teisę turėjusių vietos gyventojų – dauguma šio referendumo priešininkų tiesiog atsisakė jame dalyvauti, – o prieš referendumą vykdytos apklausos rodė, kad ženkli dauguma Katalonijos gyventojų yra prieš atsiskyrimą nuo Ispanijos.
Santūrus Europos Sąjungos atsakas į C. Puigdemonto kvietimus palaikyti jį, sprendžiant iš vėlesnės reakcijos, kažkiek sumažino jo ambicijas. Europos Komisija oficialiai palaikė Madridą ir vykusį balsavimą pavadino neteisėtu. Maža to, buvo pažymėta, kad nepriklausoma Katalonija nebus Europos Sąjungos dalimi. JAV prezidentas Donaldas Trumpas taip pat nepalaikė Katalonijos nepriklausomybės judėjimo. Šio regiono separatistus palaikė tik kolegos separatistai iš Škotijos, atstumtoji Venesuelos valdžia, ir Rusijos žvalgyba bei propagandos aparatas, mobilizavę savo žiniasklaidos galimybes bei soc. tinklus katalonų separatistų palaikymui. Maskva, panašu, katalonų judėjimą vertina kaip dar vieną priemonę padedančia suskaldyti ir susilpninti demokratiškuosius Vakarus.
Vienintelis būdas susitarti – derybos
C. Puigdemonto šalininkai pirmadienį kalbėjo apie tai, kad jis gali paskelbti Katalonijos nepriklausomybę vėliausiai šią savaitę, nors pats jis teigė, jog sieks regiono parlamento „palaiminimo“. Tuo metu M. Rajoy’aus valdžia grasina pritaikyti oficialiesiems Katalonijos asmenims baudžiamąją atsakomybę arba pasinaudoti Konstitucijoje numatyta teise, leidžiančia atšaukti šio regiono autonomiją. Bet kuris šių žingsnių būtų klaida ir suduotų dar didesnį smūgį Katalonijai ir visai ispanų demokratijai.
Teisinga kryptis gali būtų būtent ta, kuria siūlo eiti beveik visų valstybių valdžių atstovai už Ispanijos ribų. Kalbama apie derybas tarp Barselonos ir Madrido. M. Rajoy’us gali pasiūlyti Katalonijai daugiau autonomijos. O dar geriau, jeigu abi pusės surastų teisėtą būdą tam, kad Katalonija galėtų suorganizuoti teisėtą, laisvą ir sąžiningą balsavimą. Tikroji demokratija – geriausias būdas išgelbėti Ispanijos krizę. Deja, nė viena iš pusių, sprendžiant iš visko, nėra pasirengusi žengti šiuo keliu.
