Katalonams užsienio skepticizmas nė motais: šių metų Nacionalinės Katalonijos dienos minėjimas subūrė milijoną žmonių, kurie atvirai ir neslėpdami reikalavo nepriklausomybės. Netrukus buvo paskelbti išankstiniai parlamento rinkimai, mat valdančioji dešinioji CiU partija pareiškė negalinti pasiekti susitarimo dėl biudžeto projekto. Partijos lyderis ir autonominio regiono prezidentas Arturo Mas garsiai kaltino Ispanijos vyriausybę neduodant Katalonijai visų žadėtų lėšų ir tuo pat metu spaudžiant dėl biudžeto deficito. Įprastas apsistumdymas Ispanijos parlamente dėl finansinio katalonų savarankiškumo įgavo naujų atspalvių A. Mas vis garsiau grasinant paskelbti nepriklausomybę. Savo rinkimų kampanijoje, nors ir vengdamas tiesiogiai užsiminti apie nepriklausomybę (tokia galimybė nenumatyta konstitucijoje ir, iš esmės, yra nelegali), A. Mas nedviprasmiškai kalbėjo apie tautos teisę rinktis.
Tiesa šis populiarus argumentas nepadėjo prezidentui išvengti sąskaitos už krizę ir taupymo priemones: jo partija gavo mažiau vietų nei anksčiau, o netikėtu rinkimų laimėtoju tapo dvigubai daugiau vietų gavusi Esquerra Republicana de Catalunya (ERC) (Respublikoniškoji Kairė), kurios politinė programa yra radikaliai priešinga CiU, sutariant tik dėl vieno: Katalonijos nepriklausomybės. Kokios bus rinkimų pasekmės neaišku, mat iki šiol dešiniąją ekonominę ir socialinę politiką bei griežtą taupymo programą A. Mas pavyko patvirtinti remiantis šiuo metu Ispaniją valdančios konservatyvios Partido Popular (PP) partijos balsais. Tačiau kadangi ši partija griežtai priešinasi bet kokioms kalboms apie nepriklausomybę ar didesnę autonomiją, susitarimas tampa neįmanomu. Tad A. Mas teks susitarti su kairiaisiais remiantis vieninteliu bendru tikslu: regiono nepriklausomybe.
Bruzdėjimas Katalonijoje nėra naujas reiškinys: tai sena istorija, tačiau krizė ir kitos politinės aplinkybės suteikė jam naują gyvybę.
Ištakos: tautos, kurios netapo valstybėmis
Katalonija, regionas Ispanijos rytinėje dalyje, besiribojantis su Prancūzija, pasižymi sena, tačiau komplikuota istorija. Po keleto unijų su ispanakalbėmis kunigaikštystėmis iki pat XVIII amžiaus regionas mėgavosi plačia autonomija ir didele ekonomine ir politine įtaka. Katalonų kalba buvo laikoma oficialia kunigaikštystės kalba, o regiono politiką lėmė vietinis parlamentas. Esminis lūžis regiono istorijoje įvyko 1714, baigiantis karui tarp dviejų kandidatų į Ispanijos sostą, iš kurių katalonai parėmė pralaimėjusįjį. Naujoji Burbonų dinastija atėmė privilegijas iš visų kunigaikštysčių, Prancūzijos pavyzdžiu centralizuodamas karalystę. Katalonų kalba prarado savo kaip oficialios kalbos statusą, sumenko ir regiono prekybinė reikšmė. Naujas augimo etapas pradėjo XIX amžiuje su pramonės revoliucija. Augant pramonei, stiprėjo darbininkų ir anarchistų judėjimai bei respublikoniškos nuotaikos. Pilietinio karo metu katalonai parėmė Respubliką, už tai brangiai sumokėdami po Franko pergalės: prasidėjo represijos buvo uždrausta ne tik savivalda, bet ir katalonų kalba. Po Franko mirties politinė situacija šalyje liko įtempta: nuolat baimintasi karinio perversmo ir stengtasi sutaikyti skirtingus tikslus turinčias visuomenės grupes. Daugelis katalonų parėmė naują kompromisinę konstituciją, kuri pripažino skirtingų regionų egzistavimą. 1979-aisiais priimtas Autonomijų statutas leido joms pačioms tvarkyti nemažą dalį vidinių reikalų. Katalonų kalba buvo pripažint oficialia kartu su Ispanų. Kas pasikeitė nuo 1979-ųjų?
„Norime būti tauta, kalbėti savo kalba ir valdyti savo piniginę“
Centro ir autonomijos santykiai blogėjo pamažu. Viena pagrindinių sankirčio taškų yra Katalonijos autonomijos statuto istorija. 2006-aisiais Katalonijos gyventojai referendume balsavo dėl autonominio regiono statuto, numatančio ne tik autonomijos išplėtimą, bet ir išskirtinės teisės katalonų kalbai. Be to, šiame dokumente pirmą syki buvo vartojama sąvoka „katalonų tauta“. Statutas buvo priimtas ir patvirtintas visų aukščiausių Ispanijos institucijų, kol PP iniciatyva, jis nebuvo sustabdytas ir perduotas nagrinėti Konstituciniam teismui kaip prieštaraujantis šalies konstitucijai. Pasak PP, daugybė statute vartojamų formuluočių, pav: „Katalonijos pilietybė“, „tauta“ ir „istorinės teisės“ yra antikonstitucinės. Po keturių metų trukusių svarstymų, politinių viražų bei teisėjų kaitos buvo priimtas sprendimas, jog statutas iš dalies prieštarauja konstitucijai ir tokios frazės kaip „Katalonija kaip tauta“ ir „tautinė Katalonijos realybė“ teisiškai yra niekinės. Vietoj PP reikalautų persvarstyti 113, teismas atmetė tik 14 formuluočių, tačiau 36 performulavo itin smarkiai, sukeldamas dar daugiau konfliktų. Vienas jų – teiginys, jog kalba yra pagrindinis išsilavinimo variklis, taip įtvirtinant katalonų kalbos pozicijas mokyklose. Kalbos klausimas, ypač skaudus dėl istorinės patirties tapo vienu iš paskutinių lašų perpildžiusių katalonų kantrybę.
Skirtingai nei baskų krašte, kitame regione išlaikiusiame savo tautinę tapatybę ir atkakliai siekusiame nepriklausomybės, Katalonijoje gimtoji kalba išliko labai stipri. Visos vyriausybės po Franko mirties stiprino kalbos mokymą ir šiuo metu ji yra pagrindinė kalba visose regiono mokyklose. Katalonų kalbos pažymėjimo reikalaujama ir norint dirbti valstybės tarnyboje, tiesa, nemokantiems, suteikiamas tam tikras laiko tarpsnis ir sąlygos ją išmokti. Tačiau ispanų kalbos mokymas nuolat sukelia konfliktų su pro-ispaniškai nusiteikusiais piliečiais ir centrine valdžia. 2010-aisiais Konstitucinis Teismas pripažino katalonų kalbos mokymo modelį tačiau patvirtino tėvai turi teisę, kad jų vaikai būtų mokomi ispaniškai. Šis sprendimas sukėlęs nemažai diskusijų Katalonijos viduje, buvo tik įžanga tolimesnei reformai: šių metų gruodžio pradžioje švietimo ministras pareiškė, jog autonomijų kalbos turi tapti tik pasirenkamu dalyku o visas mokymas privalo vykti ispaniškai.
Sunku įsivaizduoti momentą netinkamesnį tokiam pareiškimui: akivaizdu, jog naujasis įstatymas skirtas būtent Katalonijai, ir toks sprendimas šiame regione priimama kaip grįžimas į Franko laikus. Krizė paaštrino ir seną kaip Ispanijos ir Katalonijos uniją istoriją susijusią su regiono finansų valdymu. Katalonija tapo vienu iš pirmų regionų įgyvendinusių griežtas taupymo priemones: regionas yra tarp labiausiai prasiskolinusių Ispanijos autonomijų, o jos deficitas sudaro daugiau nei ketvirtį visos autonomijų skolos. Tačiau mažinant išlaidas vėl įsiplieskė konfliktas su valdžia dėl nustatytos deficito ribos bei autonomijai nepervestų lėšų. Pasak Katalonijos vyriausybės, nuo 2008-ųjų centrinė valdžia regionui nepervedė 219 mln. eurų. A. Mas atvirai pareiškė nevykdysiantis deficito ribos, mat jau dabar taikoma griežta taupymo politika o biudžetas buvo numatytas tikintis, jog vyriausybė perves visus priklausančius pinigus. Krizė išryškino ir kitą seniai egzistuojančią problemą: diskusiją kiek katalonų mokesčių sumokami į Ispanijos iždą ir kiek iš to tenka jiems. Šiuo metu, mokesčiai nors ir yra surenkami autonomijų lygmeniu, vėliau centrinė valdžia nustato, kiek lėšų atitenka autonomijai, kiek patenka į centrinį biudžetą.
Daugelis katalonų teigia, jog jie sumoka gerokai daugiau nei vėliau skiriama jiems. Paskutiniai tikslūs paskaičiavimai atlikti 2008-aisiais naudojant 2005-ųjų duomenis patvirtiną šį faktą: katalonai sumokėjo 22 mln. eurų daugiau nei gavo. Žinant, kad tais metais regiono skola siekė šiek tiek daugiau nei 17mln. eurų, šie skaičiai atrodo pakankamai svariai. A. Mas pareikalavo iš naujo persvarstyti centrinės valdžios ir autonomijos santykį ir leisti katalonams patiems tvarkyti savo surenkamus mokesčius, ko centrinė valdžia nenori net girdėti. Tie, kurie griežtai priešinasi nepriklausomybei tikina, jog duomenys yra iškreipti ir Katalonija gauna daugiau nei sumoka. Skaičių karas tęsiasi. Ir vieni, ir kiti turi argumentų savo pozicijai apginti, tačiau akivaizdu, jog šiandien katalonai nusiteikę rimtai. Nors nepriklausomybės retorika A. Mas tikrai stengėsi išgelbėti savo partijos reitingus, Europa nuvertina nepriklausomybės susiedama juos su tik su krizės paaštrintu populizmu.
Katalonai viltingai žiūri į 2014-aisiais rengiamą Škotijos nepriklausomybės referendumą. Jie klausia, kodėl Didžioji Britanija sugeba leisti regionui apsispręsti, o Ispanija ne. Ispanija tuo tarpu vadina katalonus nedėkingais oportunistais, sprunkančiais tada, kai reikia būti vieningais ir teigia, jog be Ispanijos regiono ekonomika smuks. Ispanija nenori girdėti apie didesnę autonomiją ar nepriklausomybę baimindamasi pokyčių Baskų krašte, kur autonominius rinkimus taip pat laimėjo nacionalistiškai nusiteikusios partijos. Nors čia apklausų duomenimis nepriklausomybės troškimas yra gerokai silpnesnis o ir krizė „kanda“ mažiau, Madridas nenori eksperimentuoti ir paleisti vieno turtingiausių šalies regionų. Ar nepriklausomybė bus paskelbta ir kada tai nutiks (akivaizdu, kad net ir realiausiu atveju, procesas užtruktų gana ilgai mat tektų derėtis dėl visko: nuo Katalonijos priėmimo į ES iki Ispanijos skolos padalijimo) neaišku, tačiau šį syki nepriklausomybės reikalauja ne tik piliečiai, bet ir politinis elitas, o Madrido pozicija ir Europos abejingumas situaciją tik aštrina.
