Popiežius Benediktas XVI žengė istorinį žingsnį, pritardamas nuolatinio katalikų ir musulmonų forumo įsteigimui. Tai pirmas tokio pobūdžio forumas. Jo steigiamasis suvažiavimas įvyks Vatikane lapkričio mėnesį. Istorinis sprendimas buvo priimtas po tris dienas trukusių pokalbių Romoje tarp Vatikano katalikų ir musulmonų atstovų delegacijų. Nors pastaruoju metu konfrontacija tiek Europoje, tiek ir visame pasaulyje tarp šių religinių konfesijų vis stiprėjo, bendro forumo iniciatyva parodė ir dialogo galimybę. Tai leidžia tikėtis, kad didėjant Vakarų islamizacijai galbūt pagaliau išryškės musulmonų ir krikščionių pasaulėžiūrų sugyvenimo tendencijos, kas ypač aktualu šiandieninei Europai.
Šio dialogo svarba labai aktuali visai Vakarų – krikščioniškai civilizacijai, o ypač jau minėtai Europai, kur musulmonų bendruomenė tampa vis gausesnė. Tam yra keletas esminių priežasčių. Europos žemyne – Vakarų civilizacijos ir kultūros centre – keletą pastarųjų dešimtmečių vyko intensyvi imigracijos fazė. Todėl greta tarpkonfesinio dialogo pirmiausiai reikia aptarti islamo integracijos į Vakarų pasaulį, visų pirma – Europą, paraleles.
Didelė dalis atvykėlių buvo anksčiau Europos šalims priklausiusių kolonijų gyventojai musulmonai, kurie apsigyvenę Europoje pamažu sukūrė savo bendruomenes. Pastaruoju metu musulmonai, gyvenantys Europoje, skaičiuojami milijonais. Dideliam europiečių nusivylimui, kompaktiškai gyvenančios musulmonų bendrijos praktiškai nesiintegruoja į europietišką socialinę-kultūrinę erdvę, jau nekalbant apie asimiliaciją. Jie dažnai nepripažįsta europietiškos demokratijos vertybių ir gyvena pagal savo įstatymus ir taisykles. Čadrų nešiojimas ir daugpatystė – tai toli gražu nėra pagrindiniai nukrypimai nuo europietiško elgesio normų. Tuo labiau, kad musulmonų bendrijose daugiausia veikia šariato įstatymai ir nuolat auga radikaliojo islamizmo įtaka.
Vienas iš pagrindinių musulmonų gyvenimo Europoje bruožų tampa musulmoniški anklavai. Atvykėliai, daugiausiai buvusių Europos valstybių kolonijų Afrikoje bei Azijoje gyventojai, apsigyvena savo tautiečių aplinkoje. Ekspertai jau atvirai kalba, kad tuose anklavuose bręsta nauja musulmoniška atmaina. Tai ne europietizuotas islamas, o labai radikalus islamizmas, kuris išnaudoja Vakarų civilizacijos pasiekimus savo tikslams. Tam Europoje gyvenančius musulmonus nuolat kursto ir įvairios islamiškos organizacijos, judėjimai.
Prancūzijoje nugriaudėję imigrantų neramumai pademonstravo, kad taikus islamiškųjų rajonų gyvenimas netrunka pavirsti masiniu siautuliu, nukreiptu prieš valstybę, kuri turėjo jiems tapti antrąja Tėvyne. Neramumai Prancūzijoje ko gero tik iškėlė į paviršių visoje Europoje prieštaringai vertinamas musulmonų integravimosi į Vakarų kultūrą perspektyvas ir dialogo tarp krikščionių ir musulmonų tendencijas. Nors riaušes ir pavyko nuslopinti, neramumai gali pasikartoti bet kada ir praktiškai bet kurioje Vakarų Europos valstybėje.
Vieni analitikai akcentuoja, kad pati musulmonų bendruomenė nenori integruotis, jiems nepriimtinos vakarietiškos demokratijos vertybės, jie blogai asimiliuojasi su vietiniais gyventojais, socialine aplinka, musulmonai išsaugo Korano padiktuotas elgesio ir tikybos normas, jie pirmenybę teikia ne vietos įstatymams, bet šariato principams. Vis dėlto nemažai apžvalgininkų pažymi ir kitą priežasčių spektrą – akcentuojama nepakankama socialinėje integracija, imigrantų diskriminacija, gyvenimo šansų nelygybė. Yra ir trečias situacijos komentaras – įvykiuose įžvelgiamas religinis atspalvis. Tačiau ko gero visos šios priežastys susiveda į vieną visumą.
Todėl ne be pagrindo dalis Europos valstybių reiškia susirūpinimą šio proceso pasėkoje galinčiais sekti islamizacijos akcentais. Vakariečių ir musulmonų konfrontacija aktuali ne tik Europai, bet ir JAV, kuri jau keletą metų kariauja su terorizmu (paremtu islamiško radikalizmo organizacijomis). Todėl dialogo apraiškos atvėrė naujas tendencijas tarpkultūriniam bendravimui. Tuo labiau, kad ir patys musulmonų inteligentijos atstovai, kurių tarpe buvo 138 musulmonų mokslininkai, pernai parašė laišką popiežiui bei kitiems krikščionių vadovams, ragindami užmegzti dialogą.
Paradoksalu, bet šią islamo inteligentų iniciatyvą paskatino nesusipratimas, kai Rėgensburgo universitete Popiežius, cituodamas Bizantijos imperatorių, neva apibūdino islamą kaip iš prigimties žiaurią ir neracionalią religiją. Apgailestaudamas, kad buvo neteisingai suprastas daugelio musulmonų dėl cituoto teksto apie islamo ir prievartos santykį per Rėgensburgo universitete skaitytą paskaitą, popiežius Benediktas XVI tąkart pareiškė pagarbą musulmonams, išpažįstantiems islamą, vieną iš didžiųjų monoteistinių religijų. Šventasis Tėvas paaiškino, kad paminėtos kalbos pagrindinė tema buvo „tikėjimo ir proto santykis“. Jis aiškino, kad Rėgensburgo universitete sakytoje kalboje, kuri turėjo aiškų paskaitos pobūdį, norėta pabrėžti, kad smurtas yra nesuderinamas nei su Dievo, nei su žmogaus sielos prigimtimi ir kad tikėjimo skelbimas turi būti taikus ir pirmiausia apeliuoti į protą.
Tąkart Popiežiaus teiginiai radikalų buvo neteisingai interpretuoti kaip išpuolis prieš islamo religiją. Visoje Europoje, o ir kituose regionuose gyvenantys musulmonai masiškai išreiškė nepasitenkinimą. Tačiau yra ir kita pusė: musulmonų inteligentijos atstovai po šio nesusipratimo kreipėsi į Krikščioniško pasaulio lyderius, kviesdami pradėti formalų dialogą.
Popiežius patvirtino, jog eidamas savo pirmtako Jono Pauliaus II pramintu keliu, karštai trokšta, kad vieni kitų pasitikėjimu pagrįsti santykiai, kurie pastaraisiais metais įsitvirtino musulmonų ir krikščionių santykiuose, bus net tik puoselėjami, bet ir plečiami nuoširdaus ir pagarbaus dialogo dvasia, pagrįsto kuo autentiškesniu vieni kitų pažinimu, leidžiančiu pakilia širdimi pripažinti esamas bendras religines vertybes ir lojaliai kreipti dėmesį į skirtumus bei juos gerbti.
Reikia pasidžiaugti, kad tąkart padėtas pagrindas tarpreliginiam dialogui turėjo tęstinumą, kuris evoliucionavo iki tarpreliginio forumo įsteigimo idėjos. Kita vertus, natūraliai kyla klausimas – kokio yra šio tarpreliginio dialogo perspektyvos Vakarų islamizacijos ir tarpreliginių nesutarimų kontekste?
Vakarų pasaulis su palengvėjimu sutiko žinią apie dialogo galimybę. Ne tik Europos kontinento (kuriame vis daugėja islamo išpažinėjų, o tarp jų ir radikalų), bet ir kitų krikščioniškų regionų, pirmiausiai JAV, gyventojai neabejingi dialogo siekiams. Juk būtent islamo radikalėjimas ir vis didesnis teroristinių priemonių naudojimas, sunkumai, kovojant su terorizmu ir kiti veiksniai kelia nerimą Vakarų civilizacijos seniesiems gyventojams.
Galima daryti prielaidą, kad dalis islamiškojo pasaulio, ypač nuosaikesnė, taip pat entuziastingai siekia dialogo. Juk nuosaikūs musulmonai taip pat smerkia terorizmą ir radikalias tendencijas. Savaime suprantama, kad islamo radikalai tokį dialogą gali vertinti ir negatyviai, net kategoriškai. Vis dėlto diskusija tarp Vatikano ir musulmonų atstovų leidžia tikėtis, kad tarpkonfesinis dialogas bus pozityviai įvertintas ne tik Vakarų kultūroje, bet ir radikalizmo siūbuojamame islamo pasaulyje.
Jau vien tarpreliginio dialogo akcentavimas sukuria teigiamas prielaidas ir bendradarbiavimo atmosferą. Tačiau popiežius Benediktas XVI yra akcentavęs ir kitas dialogo formas. Pavyzdžiui, abi tikybos – krikščionybė ir islamas – gali rengti debatus dėl religijos naudojimo politiniams tikslams arba politinei prievartai ir kartu to viešai atsisakyti. Tai būtų ypač svarbu dabar, sustiprėjus radikaliųjų islamo teroristų proveržiui, kuriame cituojant kardinolą K. Lemano, išryškėja ne tiek „civilizacijų sandūra“, bet ir konfliktas Islamo viduje.
Po daugybės tiek praeityje, tiek mūsų dienomis vykusių susipriešinimo tarp krikščionių ir musulmonų epizodų, prasidėjęs dialogas, neslepiant sunkumų ir skirtumų, yra precedento neturinti ir dideles viltis teikianti tendencija. Nors civilizacijų susidūrimas vyksta ir toliau, o islamo vidinė konfrontacija ir radikalėjimas taip pat nemažėja, dialogo perspektyvos leidžia tikėtis, kad parodyta iniciatyva ateityje leis sukurti ne priešų ir nesantaikos, o diskusijų bei islamo ir krikščioniškos pasaulėžiūros sugyvenimo pasaulį.
Gediminas Dubonikas
