Praeitą savaitę Lietuva, kaip ir kitos NATO kandidatės, pasirašė stojimo į Aljansą dokumentus. Derybos baigėsi, narystė patvirtinta, viena iš NATO šalių - Kanada - sugebėjo net ratifikuoti mūsų narystę.
Tačiau ratifikavimo proceso eiga, kai kurių apžvalgininkų nuomone, gali nebūti tokia sklandi, kaip manyta. Ji vyksta ir gal dar vyks karo Irake sąlygomis, ji vyksta kartu su referendumų dėl Europos Sąjungos maratonu ir, kas svarbiausia - aiškiai matant rimtus transatlantinius nesutarimus. Kaip šioje situacijoje elgtis ir ką remti - tolimus transatlantinius ryšius ar neva artimas mums europietiškas nuostatas?
Dar ruošiantis NATO narystei buvo žinoma, kad kandidatės privalo mokytis elgtis ar tiesiog elgtis taip, lyg būtų Aljanso narės. Baltijos šalys taip ir daro, paremdamos JAV ir britų vykdomą Saddamo Husseino nuginklavimo iniciatyvą. Lietuviai jau nutarė siųsti logistinės pagalbos komandą ir medikus - 16 žmonių, estai prižadėjo 55 taikdarius, latviai - 12 įvairių sričių specialistų. Šiomis iniciatyvomis Baltijos valstybės lenkia kitas NATO kandidates ir kai kurias senas Aljanso nares.
Idėjos priešininkai kritikuoja tokį Baltijos valstybių skubotumą siūlydami veikiau palaukti ir pažiūrėti, kas įvyks, t.y. laikytis savotiško neutralumo įvykių Irake atžvilgiu. Tvirtos proamerikietiškos pozicijos priešininkai gąsdina galima negatyvia Europos Sąjungos valstybių reakcija, potencialia prancūzų ir vokiečių nemalone, neprognozuojama Rusijos politika…
Tačiau teisūs tikriausiai yra tie, kurie daro drąsesnius sprendimus. Jie turi pagrindą.
Pirma - baimė, kad Europos Sąjungos šalys neratifikuos stojimo sutarties su Baltijos šalimis ar visomis kandidatėmis, yra absoliučiai tuščia. Jos nėra niekur, išskyrus mūsiškę žiniasklaidą. Jei Saddamas Husseinas sugebės suskaldyti ar sugriauti Europos Sąjungą, tai jau ne mūsų, o veikiau visos ES problema. Tačiau nėra ženklų, kad racionali ES pasiduotų Saddamo aistroms, jei Europa ir neremia amerikiečių bei britų veikimo būdo, ji neremia ir Saddamo. Ar Europos Sąjungai tikrai verta užtrenkti duris prieš Vilniaus dešimtuką? Būtų absoliučiai neprotinga.
Antra - jei dabartinė Pasaulio Tvarka ar bent jau jos iliuzija žlugs, vargu ar galima dėti saugaus gyvenimo viltis į dar nesukurtą, o jau mitologizuotą Europos armiją ar bendrą Europos gynybos ir saugumo politiką. Jau geriau tikėtis JAV karinės galios paramos. Tad rinktis šiandien galima tik Ameriką arba… nieką, nieką, kuriame ir vėl liktume vieniši. O ar tikrai tos vertybės, kurias gina amerikiečiai - demokratinės pasaulio tvarkos vertybės - yra mus kažkuo nepriimtinos. Juk patys suprantame, kad nedemokratinėje Pasaulio Tvarkoje mums vietos nebuvo.
Trečia - ką reiktų daryti, jei Vakarų bendruomenės santykiai su Rusija imtų blogėti, jei Rusija apsispręstų tapti Saddamo sąjungininke arba mūsų priešininke? Ar tuomet Europos Sąjunga būtų patikimas ramstis ar stiprūs amerikiečiai? Veikiau pastarieji.
Taigi Baltijos šalys ir visas Vilniaus dešimtukas elgiasi teisingai. Jei kam dar mažai argumentų, tepaskaito kai kurių klasiku vadinamą Macchiavelli. Neutralios šalys, pasako jo, visada labai rizikuoja: pralaiminčioms jos - išdavikės, laiminčioms - visiškos bailės. Todėl neutralų geroje valstybių bendrijoje nemėgsta.
