Kiekviena mama nori, kad jos vaikas augtų sveikas, o jo raida atitiktų amžių. Tačiau kartais šie geri norai pagimdo ir nemažai klaidų: kova kyla ten, kur reikėtų kantriai palaukti, baubais tampa tie, kurie turėtų būti herojais.
1. Kova dėl puoduko
Daugybė tėvų nerimauja, kad jų 2 metų sulaukęs mažylis dar nesiprašo ant puoduko. O gydytojai skuba nuraminti, jog tai – visai normalu, ir vaikas būtinai išmoks šio dalyko tada, kai bus pasirengęs. Manoma, kad šis procesas gali trukti net iki 4 metų. Tuo tarpu bandymai vaiką gėdinti, skubinti ir kitaip primygtinai raginti sėstis ant puoduko suteikia tik stresą, kuris dar labiau atitolina proceso pabaigą.
Puiku jei savo dvimečiui rodote paveiksliukus, skaitote knygeles ar pastebite, kad vaikiško filmuko personažas sėdasi ant puoduko. Tačiau liaukitės klausinėję kas keletą minučių, ar jis nenori į tualetą. Jei vaikas eis ten tik jūsų raginamas – jis neišmoks suvokti, kada jis iš tikrųjų turėtų ten eiti, o sausos kelnytės bus ne jo, o jūsų nuopelnas.
Taigi užuot įkyriai raginę, namuose sukursite skatinimo sistemą. Pavyzdžiui, už kiekvieną savalaikį pasiprašymą į tualetą sutartoje vietoje priklijuojamas apdovanojimas – žvaigždutė. O surinkus sutartą kiekį žvaigždučių mažylis apdovanojamas paskatinamuoju prizu.
2. Mama – mažylio advokatė
Tėvai žino, kad knygelių skaitymas lavina vaiko kalbos raidą. Tačiau ne mažiau svarbu ir pokalbiai su mažyliu. Taigi užteks monologo – vos vaikui pradėjus tarti pirmuosius žodžius kurkite dialogą: klausinėkite, kaip jam sekasi, ką sapnavo, ko norėtų pietums. Užduokite tokius klausimus, į kuriuos reikėtų atsakyti ne „taip“ ir „ne“, o bent keleto žodžių sakinuku. Ir pamatysite – mažylis jau gali jums pasakyti tiek daug!
Ir atsikratykite įpročio atsakinėti už vaiką, kai jo ko nors klausia kiti žmonės. Nieko baisaus, jei suaugusiojo klausiamas mažylis ko nors neatsakys – neskubėkite užpildyti pauzės, luktelėkite, jei reikia – perklauskite mažylio dar kartą, paraginkite atsakyti, jei manote, kad jis jau moka atsakymui reikalingus žodžius. Jei ne – performuluokite klausimą: „Teta norėjo paklausti, ...“ Leisdama vaikui kalbėti pačiam už save lavinsite tiek jo kalbą, tiek bendravimo įgūdžius.
3. Juk rankų jis nesusitepė!
Kad tikimybė užsikrėsti įvairiausiomis infekcijomis būtų kuo mažesnė, laiku išugdykite vaikui tinkamus higienos įgūdžius: iš kur nors parėjus, pasinaudojus tualetu, prieš valgį ir po jo būtina nusiplauti rankas. Kad šis ritualas būtų kuo paprastesnis, pasirūpinkite patogiomis sąlygomis: jei vaikas nepasiekia vonios kriauklės – laikykite čia nedidelę pakylą pasilypėjimui. Sunku rankutes nusimuiluoti, nes iš jų nuolat slysta muilas? Pastatykite skysto muilo indelį – bus paprasčiau.
Kuo anksčiau rankų plovimasis taps įpročiu – tuo mažesnė bus tikimybė, kad į organizmą pateks ligas sukeliančių bakterijų.
4. Šalmas – tik gatvėje
Kol suaugusiesiems atrodo normalu važinėtis dviračiu be šalmo net ir judriausiomis gatvėmis, išleisti vaiką pasivažinėti į kiemą be šalmo – taip pat savaime suprantama. O šalmas vos pradėjusiam mokytis važinėti dviračiu mažyliui, ypač jei jo „transporto priemonė“ – su papildomais ratukais, atrodo apskritai nereikalingas.
Tuo tarpu traumatologai perspėja: sužeidimų ir traumų pavojus tyko ne tik judriose gatvėse ir ne tik susidūrus su automobiliu. Kol mažylis dar tik mokosi važinėti dviračiu – net ir menkiausias kupstas gali tapti „avarijos“ priežastimi. Vėliau, kai dviračiu ima važinėti drąsiai, nelaimės niekur nepasitraukia: nepasirinko saugaus greičio darydamas posūkį, laiku nepamatė kliūties – ir kritimas gali būti itin skausmingas.
Todėl kuo anksčiau paaiškinsite, jog tokie žaidimai žaidžiami tik užsidėjus šalmą ir užsisegus alkūnių bei kelių apsaugas – tuo labiau apsaugosite savo vaiką.
5. Medikai – naujieji baubai
Gydytojai atlieka aibes nemalonių procedūrų. Tad nenuostabu jog mažieji ne itin žavisi žmonėmis baltais chalatais, ypač tie, kuriems teko pagulėti ligoninėje ar gydytis kokią ligą leidžiamais vaistais. Taigi norom nenorom kyla pagunda pasinaudojus šia baime mažylį paauklėti. „Ir vėl nesuvalgei sriubos? Tai ir vėl susirgsi, vešim tave pas gydytoją, ji leis vaistų“, „Kodėl valgai jau trečią saldainį? Nuo saldumynų suges dantukai, reikės eiti pas odontologą, jis dantuką gręš“.
Kaip reaguos po tokių gąsdinimų mažylis, kai jis išties susirgs ir teks eiti pas gydytoją? Ogi paniška baime. Ir nuoskauda: „Kodėl aš susirgau? Juk ir daržovių valgiau, ir saldainių gaudavau tik savaitgaliais...“ Užbėkite tokiai skriaudai bei nuoskaudai už akių ir liaukitės grasinti medicininėmis procedūromis. Užteks paaiškinti ryšį tarp mažylio elgesio bei įpročių ir galimos ligos. O medikus palikite geraisiais personažais, kurie kovoja su liga ir padeda greičiau pasveikti.
