Žmogaus ir jo keturkojo augintinio gyvenimas kartu panašus į sutuoktinių: jie ir pykstasi, ir taikosi, ir ieško kompromisų. Prisidirbęs šuo ateina pas šeimininką ir atsiprašydamas padeda galvą jam ant kelių, o augintinį per smarkiai subaręs žmogus kitą dieną nevalingai nuperka jam skanesnio ėdalo.
Žmogaus ir vilko draugystė laikomas seniausiu žmonijos ir gyvūnų pasaulio bendravimo pavyzdžiu. Seniausiems kartu rastiems žmogaus ir vilko kaulams yra daugiau nei 15 tūkst. metų. Kai kurie moksliniai tyrimai teigia, kad šiai draugystei - apie 100 tūkst. metų.
Piešiniai ant uolų sienų rodo, kad jau prieš 8 tūkst. metų žmogus ir šuo ėjo kartu medžioti, o štai avis prijaukinta tik prieš 7 tūkst. metų. Šuo nebuvo prijaukintas tyčia, tiesiog panašus gyvenimo būdas ir galima pagalba žmonių grupelėms ir vilkų gaujoms padėjo susidraugauti.
Paskutiniais dešimtmečiais šuns ir žmogaus santykiai pasikeitė. Ypač miestuose, kur šuo nuo mažens auga šeimose, žmogaus ir jo augintinio santykiai tapo intymesni ir gyvūnas tapo „geriausiu žmogaus draugu“. Ypač tai pastebima miestuose, kur šuo atlieka nebe sargo, o artimo socialinio partnerio funkciją.
Kas Jums yra šuo: sporto prietaisas, kilimėlis prie durų ar geras draugas? O gal kas kita?
