Apie šv. Teresę iš Lizjė sakoma, kad aplinkiniams ji buvo lengva kaip pūkas – taip natūraliai ir, regis, be pastangų iš jos liejosi meilė ir simpatija kiekvienai vienuolių bendruomenės narei. Pasitaikydavo, kad kuri nors sesuo net paburbėdavo: „Bepigu Teresei būti linksmai ir gerai, turint tokias įgimtas sielos savybes“. Suprask, jei ir toji vienuolė tokias turėtų, irgi galėtų visiems būti tokia paslaugi. Sakoma, kad mokslininkai dabar jau sugeba „pririšti“ norimą geną virusui ant kupros ir įsakyti nunešti jį į kokią nors ligos pažeistą ląstelę. Tad gal galėsime vaistinėje nusipirkti gero charakterio virusą ir tapti šventi?
Lengvumu pasižymi ir krikščioniška santuoka. Garsi amerikiečių filosofė Janet Smith (Dženet Smit) viename savo straipsnių pateikia statistikos duomenų apie santuokos stabilumo ir tikėjimo ryšį: gražiausiai sugyvena tie sutuoktiniai, kurie buvo skaistūs iki santuokos, kartu meldžiasi, reguliariai lankosi bažnyčioje ir nenaudoja kontracepcijos. Apie pastarąjį santuokos stabilumo veiksnį reikėtų kalbėti atskirai, bet akivaizdu, kad būtent tikėjimas bendrą gyvenimą daro sklandų ir lengvą, išties sklidiną meilės, kokia spinduliavo ir šv. Teresė. Kaip tai atrodo paprasta!
Tačiau Rytų apeigų katalikų vestuvių ceremonijoje ant sutuoktinių galvų uždedamos... kankinių karūnos. „O šventieji kankiniai! – kalba kunigas. – Jūs kovojote narsiai: melskite Viešpatį, kad jis pasigailėtų mūsų sielų!“ Tai išties nelengvai suvokiamas paradoksas: jaunieji žengia į laimės ir santarvės karalystę (prieš tai jie karūnuojami karalių karūnomis), bet kartu jiems žadama kankinystė... Kaip suderinti tokius priešingus požiūrius į santuoką?
Stebuklingojo balzamo paieškos
Atsakant į šį klausimą, reikia pasakyti, kad Rytų katalikų liturgija laimės klausimą supranta labai tikroviškai. „Gero charakterio“ ar kitokių viską be pastangų išsprendžiančių „virusų“ ieškojimas viliojo žmogų visais laikais. Ir šiandien televizijos reklamos nuolat žada, kad vis nauji stebuklingi balzamai grąžins sveikatą, knygynų lentynos pilnos receptų, kaip užsiauginti psichinę energiją, ir net medicina turi „laimės piliulių“ – vaistų, gydančių depresiją (suprantama, susirgus sunkia šios ligos forma, vaistai reikalingi, bet vis dėlto lygiai taip pat naivu tikėtis, kad išgydys vien jie).
Šia prasme keliai į laimę pasakose suprantami geriau negu materialistiškame moksle – realybė jose atspindima tiksliau, vadinasi, „moksliškiau“... Jaunystės balzamas, stebuklingoji gyvybės šaknis ar laimės akmuo pasakose tikrai egzistuoja, bet norint juos atrasti arba pasiekti, reikia ne tik septynis baisius miškus ir devynias riaumojančias upes įveikti, bet ir paties slibino galvas nukapoti. Karaliaus karūnai trečiojo pasakų brolio galva tinkama tampa tik tada, kai ją gerokai apgludina kankinystės karūna...
Krikščionybė tokią simboliką lengvai supranta. „Džiaugsmo šaknys yra kryžiaus formos“, – sako šv. Josemaria Escriva (Chosėmarija Eskriva). Laimės šaltinis yra asmeninis šventumo siekis. Tik nudobdamas slibiną šv. Jurgis išvaduoja mergelę – sielą – iš blogio rankų. Apie santuokai tenkančius išbandymus Rytų apeigų katalikai kalba turėdami omenyje ne kokius politinius persekiojimus ar priespaudą, o visų pirma tai, kad asmenybei būtina keistis. Meilei prisikeliama tik numarinus savąjį egoizmą (plg. Jn 12, 24). „Net jeigu tavo žmona tave niekina, šaiposi ar išjuokia, – kalba šv. Jonas Chrizostomas, vienas labiausiai gerbiamų Rytų krikščionybės šventųjų, – tu vis tiek galėsi ją pataisyti meile, švelnumu ir didžiausia pagarba jai... Iškęsk bet ką dėl jos, bet niekada jos nepaniekink, nes Kristus taip nepasielgė su savo Bažnyčia“. Suprantama, šie žodžiai tinka ir žmonai, kalbant apie jos vyrą. Stebuklingasis laimės balzamas išties tebėra laimimas kaip ir anais pasakų laikais: per rūsčius asmenybės išbandymus bei perkeitimą meilėje, kuris reikalauja vidinio darbo ir maldos.
Pašaukimas šventumui
Visa, ką aptarėme ankstesniuose ciklo straipsniuose, galima apibūdinti kaip augimą meilėje. Kad dvasiniai patarimai kreipia į tokį tikslą, suprantama, bet, kaip ne kartą kalbėjome, ir psichologinis brandumas bei gebėjimas kurti harmoniją santuokoje yra būtent sugebėjimo mylėti vaisiai. Jiems priklauso visos mūsų nuodugniai nagrinėtos psichologinės sutuoktinių dorybės: gebėjimas mąstyti emociškai įtemptoje situacijoje, noras ir mokėjimas išklausyti, drąsa ko nors aiškiai sutuoktinio paprašyti, taip pat skirtingų nuomonių derinimas „bendradarbiaujant“ ir kt.
Taip pat esame minėję, kad tam tikra prasme krikščionybė nesako nieko kokybiškai skirtingo nuo to, ką žmogui kalba sveikas protas ir noras gyventi žmoniškai bei dorai. Tačiau skirtingai nuo paprasto humanizmo, tikėjimas suteikia ir priemonių šiems tikslams pasiekti. Visų pirma – tai Viešpaties pagalba šiame kelyje: Santuokos sakramentas apdovanoja sutuoktinius ypatinga malone augti mylint vienas kitą. Tačiau į malonės veikimą reikia atsiliepti jam pritariant ir asmeniškai praktikuojant tikėjimą: dvasiškai rengiantis dienai iš ryto, tiriant sąžinę vakare, reguliariai kalbantis su dvasios vadovu, dažnai atliekant išpažintį ir priimant šv. Komuniją. O svarbiausia, siekiant aukštų dvasinių tikslų negalima užmiršti paties pagrindinio – įveikti savo charakterio ydas.
Galbūt kas nors pasakytų, kad jeigu koks vyras ar žmona visus šiuos dalykus vykdo, tai jau vien dėl to jie tampa geri kaip šventieji. Deja, ne viskas taip paprasta. Charakterio ydos slypi pasąmonėje, jos atsinešamos iš vaikystės ir tam tikra prasme iš tiesų yra paveldimos. Išrauti jas su šaknimis – tai ne ką mažesnis darbas, nei Herakliui dvylika tvartų išmėžti. Jau kylant ant meilės sparnų aukštyn (ir kaip tik tą akimirką!), dažnai iš kišenės išsiropščia užsimiegojusi rupūžė ir apšvirkščia tokį dailų tavo kūrinį savo aitriu skysčiu – jau vien dėl to, kaip pastebi daugybė dvasinių rašytojų, kad suprastum nesąs šventasis. Tad galime drąsiai atsiliepti į evangelinį kvietimą tapti šventaisiais (plg. Mt 5, 48), kurį Vatikano II Susirinkimas energingai atnaujino, prašydamas juo sekti kiekvieną krikščionį: jei dėsime visas pastangas savo asmenybei perkeisti meilėje, vargu ar mūsų sutuoktiniams teks mus virve rišti prie žemės, kad „levituodami“ jų nepaliktume. Ko gero, bus tik truputį lengviau su mumis sugyventi...
Yra toks paradoksas: pačiai Onai, iškenčiančiai Petro kritiką dėl netvarkos namuose, atrodo, kad ji savo kantrybe ir kilnumu jau į patį aukščiausią Everestą užkopė, tačiau bet kuriam pašaliniam, netyčia išgirdusiam tuos vyro priekaištus, Onos, neatsakančios irzlumu į irzlumą, elgesys pasirodo tik normalus. Iš tikrųjų taip ir yra – vargu ar kantrybę vyro burbėjimui galima laikyti didžia kankinyste. Tačiau Onai atrodo būtent taip, ir veikiausiai todėl, kad ji iš tikrųjų keičia savo pasąmonės ir protėvių reakcijas – visų pirma tas, kurias matė savo tėvų konfliktuose.
Augimo mylint vingiai
Iš tiesų, kaip visi esame pastebėję, lengviausia yra sutarti ne su teisuoliais, bet su tais, kurie nemano tokie esą. Santuokoje šis „neteisuoliškumo“ principas pirmiausia suprastinas kaip poreikis kritiškai vertinti savo būdą. Visi turime ydų ir ydelių, ir iš tikrųjų anksčiau mūsų minėtas amerikiečių kataliko psichiatro klausimas yra pats geriausias, kokį tik galima sau užduoti iš ryto: ką blogo šiandien galiu padaryti savo sutuoktiniui ir vaikams? Taip savęs klausti patartina visai rimtai. Jei kada skaitytojui tektų atsidurti tarp sutuoktinių, kurių kiekvienas kas rytą išsikelia tokį klausimą, galima neabejoti, kad jūsų sieloje bus lengva ir linksma kaip niekur kitur.
Paradoksalu, bet, kaip esame minėję, viena svarbiausių mūsų konfliktų priežasčių yra... agresyvus noras įrodyti savo gerumą. Tad kai kitą dieną jau pati Ona apmąsčiusiam savo dieną ir paskaičiusiam Evangeliją Petrui pasakys, kad jis ir vėl išmėtė savo kojines, jam kils iš tiesų nemenkas noras įrodyti, jog toks dvasingas žmogus kaip jis yra aukščiau tokių niekingų problemų. „O tu...“ – veršis iš jo burnos. Be to, turbūt ir Ona, duodama vyrui pastabą, pasiduos pagundai „atkeršyti“ už vakarykštį jo burbėjimą arba bent norės šiek tiek nuleisti dvasingąjį Petrą ant žemės.
Kad ir kaip ten būtų, irzli intonacija sutuoktinio balse ir kėsinimasis į mūsų charakterio tobulumą santuokoje, ko gero, yra sunkiausiai priimami iššūkiai: juos išgirdus, dvasingumas dažnai bematant pasislepia giliausiame sielos urvelyje ir lieka tik noras atsimokėti tuo pačiu. Kaip ne kartą minėjome, čia krikščionybė yra pranašesnė už psichologiją: Dievas suteikia jėgų išlikti mylinčiam. Tačiau ne be pastangų: kaip tik tokiomis akimirkomis geriausia prisiminti ir kankinystės karūną, ir tai, kaip šv. Jonas Chrizostomas patarė mylėti savo sutuoktinį, – kaip Kristus Bažnyčią. Naivu būtų tikėtis, kad iš polinkio pykti ir įsižeisti galima greitai išaugti, bet, nuolat prašant Viešpaties pagalbos, po pasikartojančių bumbtelėjimų žemyn iš tokių silpnybių per kelerius metus galima išsivaduoti.
Bendra malda
Šalia asmeninės tikėjimo praktikos labai svarbi bendra sutuoktinių malda. Kaip sakėme straipsnelio pradžioje, net statistika kalba, kad tie, kurie meldžiasi kartu, ir išlieka kartu. Tai nestebina: juk neišeina drauge melstis prieš tai nesusitaikius, irzulio grumstelių vienas kitam neatleidus. Bendra malda augina meilę vienas kitam ir per žmogiškąsias pastangas, ir per Viešpaties teikiamą malonę.
Neseniai viena amerikiečių studentė pasakojo apie tai, kad jų šeimoje primirštą maldos praktiką visada primena padidėjęs irzlumas ir nesutarimai. Amerikoje nieko nestebinanti aštuonių vaikų šeima rytais drauge perskaito tos dienos šv. Mišių skaitinius, dieną kalba „Viešpaties Angelą“, o vakare – rožinį arba laisvai padėkoja Dievui už tos dienos įvykius, taip pat kartu gieda ir prašo Viešpatį toliau juos globoti. Džiaugsmas ir santarvė jų namuose akivaizdžiai priklauso nuo šios antgamtinės pagalbos.
Tad tikriausiai būtent apie tokius sutuoktinius – nebijančius save matyti kaip nebaigtus Dievo kūrinius ir nuoširdžiai besistengiančius ištirpdyti dvasines bei psichologines kliūtis, kurios neleidžia meilei laisvai lietis iš širdies, – savo garsiąją mintį išsakė ankstyvosios krikščionybės rašytojas Tertulijonas: „Kaip galima aprašyti laimę tos santuokos, kuri sudaryta Bažnyčioje, sustiprinta aukos, palaiminta angelų ir įteisinta paties dangiškojo Tėvo? Koks nuostabus yra susijungusiųjų tikėjime ryšys: jie gyvena ta pačia viltimi, tais pačiais troškimais, tomis pačiomis pastangomis ir ta pačia tarnyste! Jie abu yra vieno Tėvo vaikai ir to paties Šeimininko tarnai, neperskiriami dvasia ir kūnu – iš tiesų du viename kūne. Kur kūnas vienas, viena ir dvasia“.
Gyventi tokioje santuokoje yra iš tiesų lengva!
Gintautas VAITOŠKA
Psichoterapeutas