Prieš aštuonerius metus Vakarų pasaulį kankino klausimas: „Kas yra ponas Putinas?“ („Who is Mr. Putin?“). Vargu ar tikslus atsakymas į jį buvo rastas. Šiandien klausimų dar padaugėjo. Faktiškai, dabar Vakarų pasaulį, o ir, tiesą pasakius, pačią Rusiją turėtų kankinti du pagrindiniai klausimai: „Kas yra ponas Medvedevas?“ ir „Kas yra ponas Putinas dabar?“ Kartu šios du klausimus galima supaprastinti iki vieno – „Kas namuose (t.y. – Rusijoje) šeimininkas?“ Suprasti tai pirmiausiai bando patys rusai ir netgi turi į šį klausimą atsakymą, kurį aptikau naujausiame Rusijoje pasirodžiusiame anekdote – štai jis:
Kažkas čia negerai. Reikia skambinti „į viršų“.
-Tvarkoj. Tai kam skambinsime – prezidentui ar iškart premjerui?
Liaudies folkloras ir šiuolaikinės jo formos yra nuostabios tuo, kad apie sudėtingus dalykus, kurie verti ilgų politologų ginčų, pasakoja trumpai ir aiškiai. Tai, kad toks anekdotas atsirado (ir manau, kad greitai tokių atsiras dar daugiau) byloja apie tai, jog visuomenės sąmonėje šalies lyderiu išliko Vladimiras Putinas. Tačiau ar tai tik paminėtos visuomenės sąmonės iliuzija, ar taiklus pastebėjimas?
Putino pasitraukimą į ministro pirmininko poziciją daugelis vertino kaip savotišką žingsnį žemyn politinės hierarchijos laiptais. Iš esmės, taip ir yra – naujausių laikų Rusijoje šalies vadovu visada buvo laikomas prezidentas. Putino prezidentavimo metais tokia pozicija tik sustiprėjo – premjero figūra prezidento fone (ypač pastaraisiais metais) buvo menkai pastebima. Tačiau dabar viskas gali pasikeisti.
Žinoma, V. Putinas yra pareiškęs, kad po įvykusios valdžios rokiruotės jokių prezidento ir ministro pirmininko funkcijų pasikeitimų nebus, tačiau lygiai taip pat tvirtai prieš metus jis tikino žurnalistus, jog „nebus jokio įpėdinio“. Todėl pasitikėti jo žodžiais neverta, o ir realūs Rusijos politinio gyvenimo pokyčiai byloja apie tai, jog, atrodo, jėgos centras kartu su V. Putinu persikėlė iš Kremliaus į Vyriausybės rūmus. Nežiūrint į tai, jog per naujojo prezidento Dmitrijaus Medvedevo inauguraciją V. Putinas buvo itin niūrus, jis greitai atgavo gerą nuotaiką ir pasitikėjimą savimi.
Kol iki galo neaiškus galutinis Putino ir Medvedevo vaidmenų pasidalijimas, Rusijos visuomenė ir užsienio analitikai bando ką nors atspėti iš smulkių, bet iškalbingų detalių. Čia verta prisiminti dar vieną klausimą-anekdotą, kuris pasirodė dar prieš prezidentinius rinkimus: Įdomu, ar ministro pirmininko Putino kabinėte kabės prezidento Medvedevo portretas? Na, gal portretas ir kaba (nors – nežinia), bet daugelis iš karto pastebėjo, jog per pirmą susitikimą ir konsultaciją prezidento kabinėte V. Putinas užėmė savo įprastą vietą, o D. Medvedevas sėdėjo ten, kur jis ir sėdėdavo lankydamasis pas prezidentą Putiną kai buvo vicepremjeru. Žinoma, gal daryti iš to globalias išvadas nevertėtų, tačiau tai atrodo gana simboliškai. Bet kuriuo atveju, daug iškalbingesnis buvo neseniai vykęs pirmasis V. Putino užsienio vizitas į Prancūziją naujame statuse, kur jis, kaip ir įprasta, atvyko su savo tarnybiniu „Mersedesu“. Atrodo, kad prancūzai taip iki galo ir nesuprato, kas pas juos atvažiavo – ar Rusijos ministras pirmininkas, ar realus šalies vadovas? Galiausiai V. Putinui buvo surengtas priėmimas, į kurį vargu ar galėtų pretenduoti bet kuris ankstesnis Rusijos premjeras (ir čia ne tik asmeninės draugystės su Prancūzijos prezidentu Nicolas Sarkozi klausimas).
O ką gi D. Medvedevas? Liberalioji dalis Rusijos visuomenės siejo su juo tam tikras viltis dėl naujojo „atšilimo“ pradžios, tačiau kol kas šios viltys nepasitvirtino. Naujasis Rusijos prezidentas stropiai kopijuoja savo pirmtaką V. Putiną. Tokios taktikos jis ėmėsi dar prieš prezidento rinkimus, kai tik buvo įvardintas kaip „įpėdinis“. Gal tai ir būtų gerai, jeigu V. Putinas būtų išėjęs iš didžiosios politikos, bet dabar tai atrodo gana komiškai. Faktiškai, Rusiją valdo „du Putinai“ – vienas iš jų tikras, o kitas jo kopija, kuri vargu ar kuria nors prasme pranoks originalą (vėl skamba kaip koks anekdotas). Kitaip sakant, D. Medvedevas neatrodo esąs savarankiškas politikas.
Ar reikia „nurašyti“ naująjį Rusijos prezidentą? Sunku atsakyti. Britų žurnalistas Edwardas Lucasas knygoje „Naujas šaltasis karas“ prisimindamas V. Putino atėjimo į valdžią istoriją pažymi, jog ir tada naujasis Rusijos prezidentas buvo daugelio vertinamas kaip „pilka pelytė“, kol galiausiai pastaroji, Lucaso žodžiais, nevirto į „riaumojantį liūtą“. Visai gali būti, jog ir šiuo atveju po kurio laiko gali pasigirsti naujojo Kremliaus šeimininko „meškos riaumojimas“, tačiau kol kas ženklų, kad būtent taip ir bus, nepastebima. Taip pat reikėtų pabrėžti, jog V. Putinui vietą užleido senas, sergantis, nepopuliarus Borisas Jelcinas, kuris po savo atsistatydinimo visiškai pasitraukė iš politikos. D. Medvedevas susiduria su žymiai nepalankesne situacija.
