Stefanas Zweigas rašė, kad „devynioliktas šimtmetis šventai tikėjo iliuzija, jog racionalistiniu protu galima išspręsti visus konfliktus“ ir „kad mene galima vaizduoti tik tai, kas „jausminga“ ir „kilnu“*.
Matyt, nevertėtų abejoti, kad Richardas Wagneris taip pat buvo savo amžiaus vaikas ir savo operose vaizdavo taurius ir kilnaus jausmingumo vedamus herojus, žinoma, nekalbame apie „blogiukus“, kurie visuomet reikalingi atsvarai. Tačiau XX a. pradžią paženklino didysis S. Freudo pasąmonės atradimas, ne tik lėmęs šlovingos psichoanalizės gimimą, bet ir padaręs įtaką daugeliui dvasinio gyvenimo sferų, taip pat ir menotyrai.
Todėl mūsų laikais Wagnerio muzika nagrinėjama ir šiuo psichoanalitiniu požiūriu – ypač daug peno tyrėjų fantazijai teikia jo operose savitai perkurti mitai. Muzikologas Robertas Doningtonas apie tai parašė visą knygą „Wagnerio „Žiedas“ ir jo simboliai. Muzika ir mitas“ („Wagner‘s Ring and its Symbols. The Music and the Myth“. New York: St. Martin press, 1963), o vienas iš jos skyrių „Valkirijų seserystė ir Zyglindės išgelbėjimas“ („The Valkyre sisterhood and rescue of Sieglinde“) kaip tik ir aiškina, kas vis dėlto yra Valkirijos.
Populiari Valkirijų tema pasigirsta trečio operos veiksmo pradžioje. Keturios nuo galvos iki kojų apsiginklavusios Valkirijos pratrūksta galingais šūksniais. Nežabotos energijos įspūdį paryškina figūracijų akompanimentas, primenantis ugnies dievo Lokio (Loge) muziką (skambėjusią pirmoje „Nybelungo žiedo“ operoje „Reino auksas“ ir nuskambėsianti „Valkirijos“ finale), orkestras pasileidžia chromatizuota sekstakordų slinktimi žemyn, vėl skamba ugnies muzika. Tai žymus Valkirijų skrydis.
Ką mums sako ši muzikinė charakteristika, parodanti, kad Valkirijų tema ir Lokio ugnies muzika yra artimos? Pasak visą „Valkiriją“ po kauliuką išnarsčiusio Doningtono, tai reiškia, jog rūsčios karingosios mergelės įkūnija „grynu pavidalu“ – kaip ugnies liepsnos – nežabotą gyvenimo energiją. Tad jos yra libido – pirmapradės gyvybinės energijos – simboliai. Geras atlikimas išryškins tą laukinį didingumą – pirmapradę, nenugludintą gyvenimo jėgą; blogas atlikimas pavers ją vulgaria. Tačiau „faktas kaip blynas, – teigia Doningtonas, – tai nėra rafinuota muzika. Tik dėl savo polinkio į santūrumą norime ar tikimės, kad ji būtų tokia.“
Neturime pamiršti, kad visos Valkirijos ir pati šauniausia iš jų – Brunhilda – yra seserys ir vyriausiojo dievo Votano dukterys. Pagal tradicinį ir daugeliui mūsų natūralų supratimą vaikai tam tikra prasme yra tėvų dalis. O kaip yra pagal mitus interpretuojantį ir jau ne S. Freudu, o kitu garsiu žmogaus psichikos užkaborių žinovu C. Jungu besiremiantį požiūrį? Brunhilda, teigia Doningtonas, yra simbolinė paties Votano sielos dalis. Kokia – jis pats įvardija operoje: „Norų įkūnytoja“, „Mano norų kūrimo įsčios“, „Mano valios aklas rinktinis įrankis.“ Brunhilda savo ruožtu apie tėvą: „Kas gi aš esu, kas būčiau, jei ne tavo valia?“
Taigi karingoji Brunhilda, beatodairiškai ir uoliai vykdanti visus dievo įsakymus ir paliepimus, kartu su seserimis parūpinanti didvyrių Votano kariuomenei, yra jo „valia“. Bet būkime akyli! Tai nėra Votano sąmoninga valia ar norai. Pasak Doningtono, Brunhilda įkūnija pasąmoninę valią, kuri valdo tikrus, giluminius jo troškimus. Juk Brunhilda, nepaisydama savo viešpaties įsiūčio, mėgino išgelbėti Zygmundą, nes tai buvo tikrasis Votano troškimas, kurį jis turėjo pažaboti sąmoningą jo valią simbolizuojančiai žmonai Frikai reikalaujant.
Vis dėlto: „Kaip gali tas pat žmogus turėti dvi valias vienu metu? Ar viena iš jų klaidinga ir nėra jo tikroji valia apskritai?“ Na, nėra taip, „kad būtų visiškai įmanoma norėti priešingų dalykų.“ Tačiau galima spėti, teigia Doningtonas, kad tam tikra ego sandara ar sąmonės įteisinti troškimai nesutampa su tikraisiais asmenybės interesais, kai pribręsta laikas pastariesiems iškilti į paviršių. O jie iškyla, net jei prieštarauja esamai ego (sąmoningojo „aš“) vizijai.
Pasąmonės priedermė ginti tuos tikruosius interesus. Vyrui tai yra vidinis jo moteriškumas, vaidinantis tarpininko vaidmenį (moteriai – jos vyriškumas). Brunhilda yra Votano vidinis moteriškumas – jo anima (Carlo Jungo terminas). Su įsiūčiu užsipuolęs Brunhildą, kad neįvykdė jo paliepimo, Votanas puola savo anima, su kuria jis nesutaria prisidengdamas Frikos reikalavimais.
Tad ir kitos aštuonios Valkirijos, Brunhildos seserys, atstovauja Votano anima‘i. Jų būsena ir nusiteikimas, kuriuos matome, yra Votano pasąmonės, slepiamos tikrosios būsenos indikatorius. Rutuliojantis Valkirijų scenai po truputį ima ryškėti muzikos savybė, labai svarbi visai situacijai. Tai – isterija, iš pradžių dangstoma spinduliuojančios muzikos tvirtybės (Valkirijų skrydžio tema Doningtono netgi apibūdinama kaip vyriškasis moters sielos elementas).
„Kai mes tampame nepaprastai akli ir užsispyrę mūsų vidinėms paskatoms, – toliau kalba Doningtonas, – didžiulė gyvenimo jėga, kuri jokiu būdu nesumažėja dėl mūsų nenoro jai leisti laisvai tekėti mumyse, gali išsilieti šiurkščiu ir galimai destruktyviu pavidalu. Votanas, pykdamas ant Brunhildos, yra aklas ir užsispyręs. Jis faktiškai yra atsiribojęs nuo savo vidinio moteriškumo mąstu, kuris aiškiai rodo į šizoidines tendencijas, skatinančias jį atsisakyti savo anima‘os.“ (Iš tiesų Brunhilda operos finale ištaria: „Jei aš turiu atsiskirti ir bailiai tavęs vengti, tai tu privalai atskelti tai, kas kadaise buvo susiję, savąją pusę turi toli nuo savęs laikyti.“.)
„Čia slypi svarbus įrodymas, kad šizofrenija, kaip viena iš psichinio sutrikimo polių, yra nematomais saitais susijusi su isterija kaip priešingu, bet papildančiu poliu; jei vienas yra akivaizdus, kitas gali būti numanomas.“ Vis dėlto nei Wagnerio, nei jo herojaus Votano negalima būtų vadinti sutrikusios psichikos. „Tokių polinkių, kad ir nežymių, turi kiekvienas; Wagnerio gyvenimas rodo, kad tie požymiai jo atveju jokiu būdu nebuvo blankūs. Jis dažnai nepagrįstai jautėsi esąs persekiojamas, o tą mes siejame su paranoja – savaime šizoidiniu simptomu. Būta ir isterijos apraiškų.“ Kadangi Wagneris, genamas „sveikatos instinkto“, savo didžiausias dvasines problemas sprendė kurdamas ir, „kadangi matome, kiek daug jo paties yra išlieta Votane, galime priimti siužeto ir muzikos siūlomą interpretaciją, kad Votanas čia vaizduojamas kartu ir šizoidinės, ir isterinės būsenos.“
Isterijos elementui atstovauja tos iš pradžių nepaprastai įsiaudrinusios raitos merginos, kurių linksmumas iš tiesų primena vadinamąją maniakinę būseną (maniakinio depresinio sindromo), kiekvieną akimirką galinčią išvirsti į depresiją. Jos mums dainuoja apie mirusius didvyrius, kuriuos jos neša ant savo balnų. Tačiau netrukus pasirodanti Brunhilda atgabena ne didvyrį, bet leisgyvę Zyglindą. Brunhildos susijaudinimo priežastis – baimė. Ji prašo seserų apsaugoti ją nuo pikto Votano persekiojimo, bet Valkirijos tuojau pat pratrūksta baimingomis raudomis: jos neskolins jai naujo žirgo. Tad mums nereikia ilgai laukti depresyvios fazės pradžios.
Zyglinda trokšta mirties vildamasi susijungti su mylimuoju Zygmundu, bet Brunhilda jai pasako, kad dar tauresnis didvyris turi gimti iš Zygmundo sėklos, pasėtos Zyglindos įsčiose – muzika išsilieja netikėta ekstaze. Brunhilda ištaria vardą – Zygfrydas – ir mes girdime motyvą, kompozitoriaus „Nybelungų žiede“ įvedamą tik kertiniais momentais – būtent jis vainikuoja paskutinės ciklo operos „Dievų žūtis“ finalą, tarsi tai būtų išgelbėjimo arba tapsmo įvaizdis, apibendrinantis pagrindinę visos dramos idėją. Paskutiniai Zyglindos žodžiai Brunhildai taip pat pranašiški: „Te atpildas manos padėkos vienąkart nusišypsos tau! Telaimina tave Zyglindos sielvartas!“ Pranašystė išsipildys trečios ciklo operos „Zygfrydas“ 3 veiksme.
* „Eros matutinus“, iš: Stefan Zweig Vakarykštis pasaulis. Vilnius: Tyto alba, 2005
Beata Baublinskienė
„Bravissimo“, kovas
