Krymo aneksijai Rusija, atvirai nesiųsdama savo karių į neramų regioną, pritaikė vadinamųjų „žaliųjų žmogeliukų“ taktiką, kuri puikiausiai suveikė. Negalima sakyti, kad tai visiškai naujas reiškinys. Pavyzdžiui, Vakaruose kai kuriems „nešvariems“ uždaviniams vykdyti pasitelkiamos privačios karinės kompanijos. Šaltojo karo metais JAV ir SSRS specialiosios pajėgos nuversdavo joms nepalankius ar gindavo draugiškus režimus. Tačiau „žalieji žmogeliukai“ yra ne privati karinė kompanija, o artimai su Rusijos specialiosiomis pajėgomis susijusi struktūra ir šia prasme tai išskirtinis fenomenas, reikalaujantis kompleksinio supratimo, nes tik toks supratimas ir sisteminis požiūris gali padėti tinkamai nuo jų apsisaugoti. Šiuo atveju yra svarbūs keli momentai.
Pirma, „žaliajai grėsmei“ atsirasti reikalingas pretekstas ir bent dalies vietos gyventojų parama. Kryme pretekstą ir rėmėjus surasti buvo labai lengva, nes didesnė dalis pusiasalio gyventojų (išskyrus galbūt totorius ir Maidanui palankius ukrainiečius) buvo nusiteikę prorusiškai arba bent neutraliai. Panašiai yra ir pietrytiniuose šalies regionuose, ir tai labai komplikuoja Kijevo vykdomos antiteroristinės operacijos sėkmę. Šiame kontekste ypač turėtų susirūpinti Latvija ir Estija, kurių rusakalbiai gyventojai (o jų ten yra nemažas procentas) dėl istorinių priežasčių ir jų atžvilgiu ne visada geranoriškos mūsų kaimynų pozicijos yra potencialūs „žaliųjų žmogeliukų“ šalininkai. Be to, Rusija, veikdama per įvairias savo remiamas rusakalbių organizacijas, stengiasi, kad vidinė įtampa ir priešprieša tose šalyse nemažėtų. Kilę tokio pobūdžio nesutarimai gali persimesti ir į Lietuvą: joje, pavyzdžiui, jau spėjo atsirasti peticija dėl Klaipėdos krašto prisijungimo prie Rusijos Federacijos, o Lenkų rinkimų akcijos lyderis V. Tomaševskis iš principo viešai demonstruoja Georgijaus juostelę, žinodamas, kad Lietuvos visuomenėje ji vertinama labai nevienareikšmiškai.
Kitaip tariant, jau dabar būtina galvoti, kokius veiksnius gali išnaudoti Maskva, kad ir pas mus pasirodytų „žalieji žmogeliukai“, ir imtis prevencinių veiksmų siekiant to išvengti. Esminis dalykas – konstruktyvus dialogas su tautinėmis mažumomis, kad jos nesijaustų skriaudžiamos, ir kokybiškas atsakas į rusišką propagandą (įvairūs draudimai tik komplikuoja situaciją). Kartu Lietuvos teisėsaugos institucijos pagal savo kompetenciją turėtų aktyviau reaguoti į įvairius akivaizdžiai provokacinius veiksmus. O jeigu to negali – prašyti Seimo praplėsti jų įgaliojimus, nes krizinėje situacijoje įvairūs separatistai ir ekstremistai turi būti suimami iš karto, o ne persekiojami po to, kai jau apsiginklavo ir sėdi užsibarikadavę savivaldybės ar kokiame nors kitame valstybiniame pastate.
Antra, diversantai – „žalieji žmogeliukai“ – kažkaip turi patekti į priešininko teritoriją. Ukrainoje uždaryti sienas yra iš principo nelengva (bevizis režimas su NVS šalimis, ilga siena, jos saugojimo pajėgumų trūkumas ir t. t.), be to, profesionalas vis tiek ras būdą prasprūsti. Lietuvos atveju dvi pavojingiausios kryptys yra Baltarusija ir Kaliningrado sritis (KS). Minskas dar galbūt nenorės dalyvauti netiesioginėje Rusijos agresijoje, o militarizuota Kaliningrado sritis yra tam tikras „žaliosios“ grėsmės placdarmas (juolab kad arti yra jau minėta Klaipėda). Vienu metu atrodė, kad bevizis režimas su KS ir Baltarusija pasienio zonoje galėtų būti naudingas. Žiūrint grynai ekonomiškai, taip ir yra. Bet dabar šis klausimas įgauna rimtą saugumo atspalvį ir galbūt net geriau, kad jokia supaprastinto sienos kirtimo tvarka abiem atvejais ligi šiol neįsigaliojo. Be to, Lietuvai būtina stiprinti savo sienų apsaugą (technine ir personalo prasme) ir vykdyti bendras pasieniečių ir specialiųjų pajėgų pratybas.
Pastarųjų dalyvavimas yra būtinas todėl, kad „žalieji žmogeliukai“ yra „karo šunys“, kuriems kariavimas yra kasdienybė. Galima spėti, kad raumeningi kaukėti vyriškiai yra įvairių Rusijos specialiųjų pajėgų (Karinės žvalgybos valdybos, Oro desanto kariuomenės, Federalinės žvalgybos tarnybos ir pan.) ar dalinių, kurie buvo specialiai sukurti politiniams tikslams įgyvendinti, atstovai arba buvę jų kariai (kad vėliau nebūtų pretenzijų, jog už visko stovi Maskva). Manoma, kad Ukrainoje dar kariauja Čečėnijos prezidento R. Kadyrovo smogikai (iš tiesų, kam siųsti saviškius, jeigu kaukazietis nori pasipuikuoti). Trumpai sakant, labai rimta kompanija. Kartu pabrėžtina, kad „žalieji žmogeliukai“ puikiai apginkluoti (kaip Ukrainos televizijos eteryje pasakojo tiesioginis susirėmimų dalyvis, ukrainiečių technika yra sena, o vienas „savigynos“ atstovas gali stoti prieš 5–6 Ukrainos karius, nes turi naktinio matymo prietaisus ir naudoja ginklus, kurie lengvai peršauna jų senas „neperšaunamas“ liemenes. Tad tuščiomis rankomis jų nepaimsi. Čia reikia panašaus kalibro ginkluotės ir „specialistų“.
Be to, jeigu jau taip atsitiktų, kad „žalieji žmogeliukai“ atsirastų Lietuvos miestuose ir kaimo vietovėse, jie, kaip rodo įvykiai Ukrainoje, mėgintų užimti administracinius pastatus ir kariauti, prisidengdami civiliais. Todėl kovoti su jais privalo žmonės, turintys karo miesto sąlygomis patirties ir galintys apsaugoti nekombatantus.
Ar Lietuva tam pasiruošusi? Turime elitinį policijos padalinį „Aras“, kuriam į pagalbą galėtų atskubėti kitų stipriausių ES antiteroristinių padalinių atstovai, nes juos vienija po 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių Amerikoje Europos Tarybos sprendimu įkurta organizacija ATLAS. Anot „Aro“ vado V. Grabausko, svarbiausia, kad šie padaliniai gali padėti vieni kitiems bet kurią akimirką realiose situacijose, jei vietos pajėgų antiteroristinės operacijos vykdymui neužtektų.
Viešojo saugumo tarnyba (VST) prie Vidaus reikalų ministerijos neseniai netoli Kauno surengė mobilizacines lauko pratybas, pagrindinis jų tikslas buvo aktyvus pasirengimas ginti valstybę karo atveju. Kaip prieš jas teigė VST vado pavaduotojas pulkininkas Anatolijus Šumskis, tokios mobilizacinės pratybos yra pirmosios ir skirtos įvertinti tarnybos pajėgų galimybes reaguoti į priešiškų ginkluotų grupuočių veiksmus Lietuvos teritorijoje, atkurti viešąją tvarką kilus ypatingai situacijai ir įvertinti galimybes priimti mobilizacinį rezervą ir jį parengti užduotims vykdyti. Pratyboms buvo sugalvota legenda atsižvelgiant į šių dienų į situaciją Ukrainoje ir „žaliųjų žmogeliukų“ siautėjimą.
Pagaliau Lietuva turi kariuomenę, kurioje yra tokie daliniai su kovine patirtimi kaip specialiųjų operacijų pajėgų eskadronas „Aitvaras“ bei pažadėtą NATO ir konkrečiai Amerikos, kurios karius vis dažniau matysime mūsų šalyje, paramą.
Apibendrinant galima teigti, kad rusiškas „žaliųjų žmogeliukų“ fenomenas yra rimtas iššūkis bet kuriai šaliai, kur potencialiai gali atsirasti problema dėl rusakalbių (vadinamųjų „tėvynainių“) teisių. Vertinti jį ir ruoštis jo prevencijai reikia kompleksiškai. Pajėgumų ir kvalifikacijos lyg ir užtenka. Dabar tik reikėtų sustyguoti atskirus instrumentus (pasieniečius, policiją, kariškius ir sąjungininkus), kad orkestras grotų idealiai. O papildyta visa tai turėtų būti efektyviu informaciniu aprūpinimu (nes, pavyzdžiui, Ukraina akivaizdžiai pralaimi Rusijai informacinį karą: Kijevo pateikiami įrodymai apie „žaliųjų žmogeliukų“ atsiradimą ir veiksmus arba įtikinamai paneigiami rusiškos žiniasklaidos, arba paskęsta bendroje propagandos masėje).
