Maždaug prieš 20 metų dauguma menų mėgėjų daugiau dėmesio skyrė paveikslui negu jo rėmams. Nuo 10-ojo dešimtmečio tokios įstaigos kaip Metropoliteno meno muziejus ir galybė kitų paskui jį greta paveikslo nurodo ne tik tapytojo vardą, bet rėmų autorių ir kilmę. Kai kuriuose aukcionuose kuriami padaliniai, kurie rūpinasi tik senų arba itin vertinamų meistrų rėmais.
“Dar neseniai žmonės nelaikė rėmų vertingais meno istorijos paminklais, tad jie buvo masiškai perlipdomi, perdažomi, laužomi ar stačiai išmetami sudeginti”, - sako Londone įsikūrusio “Bonhams” aukciono paveikslų rėmų skyriaus vadovas Alanas Montgomeris. Paveikslų rėmų madų skaičius viršija tapybos srovių skaičių, tačiau pažymėtina, kad senų, nebešiuolaikiškais laikomų rėmų atsargos Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje smarkiai išseko. Iš dalies ir todėl, kad maždaug prieš 20 metų muziejams, meno mėgėjams, kolekcionieriams ir turtingiems snobams naują masalą padovanojo tokie žmonės kaip Elis Vilneris iš Niujorko, įkūręs bendrovę, pavadintą savo vardu. 1983-iaisiais nedideliame butelyje pradėjęs supirkinėti rėmus pusvelčiui iš antikvarų, atnaujinti juos, derinti prie paveikslų ir pamažu sukūręs ištisą “rėmų išmanymo” madą, dabar jis turi studiją, įrengtą buvusioje azartinių lošimų salėje Manhetene, su sunkiomis plieninėmis durimis. Amerikos rėmų manijos tėvu laikomas Vilneris sako, kad jo studijoje pirkėjų laukiančių rėmų bendra vertė siekia 40 milijonų dolerių. Pasak Vilnerio, “paveikslų perrėminimas prilygsta tvorai, kurią aplink savo nuosavybę pasistato naujas savininkas. Pavyzdžiui, Napoleonas perrėmino visą Luvro kolekciją ir perrėminimo manija užkrėtė Jekateriną Didžiąją Rusijoje”.
Vilnerio ir kitų aistruolių dėka vis daugiau žmonių pastaruoju metu įsisąmonina, kad ne tik paveikslas, bet ir rėmai gali būti dailus staliaus, kalvio ar skulptoriaus kūrinys. Bet, kaip sako vienas apžvalgininkas iš leidinio “Antiques Roadshow”, norint derinti paveikslus prie rėmų, reikia ne mažiau skonio nei parenkant baldus interjerui, kadangi “XIX šimtmečio pabaigos tapybos darbas 8-ojo dešimtmečio rėmuose atrodys kaip kiaulė su balerinos sijonėliu”.
Amerikos menų draugijos vadovas Saimonas Edsoras sako, kad dabar didžiausia paklausa ne šiaip antikvariniams rėmams, bet konkrečiai XVIII amžiaus prancūziškiems, nes jie esą tinka prie daugelio epochų tapybos - nuo XVIII amžiaus kūrinių iki impresionizmo ar net kai kurių modernistinių darbų. Europos žemyne labiausiai vertinami rankiniu būdu apdoroti vienalyčio metalo arba medžio rėmai - kalti ar drožinėti. Didžiojoje Britanijoje ir Šiaurės Amerikoje labiau linkstama prie XIX amžiaus rėmų, kurie dažnai buvo puošiami iš gipsą primenančios medžiagos nulipdytų ornamentų aplikacijomis. Jungtinėse Valstijose brangiausiai kainuos praėjusio ir užpraeito amžių sandūros rėmai, ypač jei jie sumeistrauti tam tikrų dabar madingais laikomų meistrų dirbtuvėse kaip minėto Hermano Dudlio Merfio ar Čarlzo Prendergasto.
Pigiausi žurnalo “Forbes” aptikti rėmeliai Elio Vilnerio studijoje buvo pelės pilkumo 10x12 centimetrų mažmožis, anot straipsnio autoriaus, tinkantis nebent džiovintam vabalui įrėminti, bet už pusantro tūkstančio dolerių. Bet Dudlio Merfio metrinis kūrinys - 275 tūkstančius dolerių. Londono “Bonhams” aukcione XVIII ir XIX amžiaus rėmai prasmunka už kokius 10, 14 tūkst. eurų. Iki šiol brangiausiai parduoti Liudviko XIV laikų rėmai įvertinti 36 tūkst. eurų, o visų laikų rekordas buvo sumuštas “Sotheby’s” aukcione 1991-aisiais, - tada XVII amžiaus Gdansko mokyklos rėmai parduoti už 947 tūkst. dolerių.
Parengė “Laisvosios Europos” žurnalistas Andrius Kunčina.
