Kokiomis nuotaikomis Mokslo ir žinių dieną pasitinka knygų leidėjai?
Lietuvos verslą užvaldė tarpusavio skolų ir paskui jas einančių restruktūrizacijų bei tyčinių bankrotų virusas. Garsios "Rangos IV", "FlyLAL" istorijos buvo tarsi užkratas. Prasidėjo epidemija.
Liko trupiniai.
Viena naujausių tokių istorijų - UAB "Mūsų knyga" veiklos sustabdymas. Jau daug metų Vilniuje veikusi bendrovė, didžiausia knygų prekybos didmenininkė, išvežiodavo leidyklų knygas į knygynus, prekybos centrus, surinkdavo už jų pardavimą gautus pinigus ir sutartą lėšų dalį (leidėjo kainą) grąžindavo leidykloms.
Ilgą laiką šis mechanizmas veikė be sutrikimų, kol prieš kelerius metus pagrindiniu įmonės savininku tapo Vidas Ragas. Leidėjams daug įtarimų sukėlė 2007-ųjų pabaigoje gautas laiškas, kuriame pranešama, kad dalis "Mūsų knygos" įstatinio kapitalo atskiriama ir to atskirto kapitalo pagrindu steigiama nauja UAB "MK investicija". Tada iš "Mūsų knygos" 1 306 760 litų įstatinio kapitalo buvo atskirta didžioji jo dalis - 914 732 litai - ir tuo pagrindu įsteigta "MK investicija".
Kas liko "Mūsų knygai"? Tik trupiniai - 392 028 litų įstatinis kapitalas. Taip savo laiške informavo tuometis "Mūsų knygos" direktorius Eugenijus Kaziliūnas ir netrukus pasitraukė iš šio posto (gal atliko juodą darbą ir tapo nebereikalingas?). Po kurio laiko "Mūsų knygos" nekilnojamasis turtas (penki objektai) perrašytas "MK investicijai".
Apgalvotas žingsnis?
Iš dabar susiklosčiusios situacijos galima numanyti, kad tas turto perrašymas naujai bendrovei buvo gerai apgalvotas žingsnis apsaugoti ją nuo kreditorių pretenzijų, kai "Mūsų knyga" paskelbs nutraukianti veiklą (2009 metų vasarą) ir paliks didžiules skolas knygų tiekėjams - leidykloms.
Kelis mėnesius po "Mūsų knygos" priverstinio gimdymo, per kurį atsirado "MK investicijos", leidėjai nejautė permainų. Tačiau 2008 metų viduryje pradėjęs dirbti naujas "Mūsų knygos" direktorius Tomas Pukas staiga pareiškė, kad sutriko bendrovės finansiniai srautai, o jiems normalizuoti reikia 90 dienų. Tik po tiek laiko įmonė esą galėsianti atsiskaityti už parduotas knygas - t. y. nuo pranešimo leidykloms apie jų pardavimą.
Daugeliui leidėjų buvo "užlaužtos rankos", jiems teko pasirašyti naujas sutartis dėl mokėjimo atidėjimo 90 dienų. Iki tol "Mūsų knyga" atsiskaitydavo per mėnesį. Leidyklos priverstinai tapo kredito įstaigomis, teikiančiomis "Mūsų knygai" neprocentinius kreditus devyniasdešimčiai dienų.
Iškentę tas 90 dienų leidėjai dar gavo deklaruotas sumas už parduotas knygas. Tačiau tai truko tik kelis mėnesius. Nuo šių metų gegužės mokėjimai visiškai užstrigo. Direktorius T.Pukas aiškinosi, kad vėluoja atsiskaityti knygynai, esą "Mūsų knyga" žada imti kreditus ir atsiskaityti... O laikini sutrikimai - sunkmečio pasekmė.
Po krizės širma
Atrodo, kad krizės širma - tik gera priedanga, po kuria buvo pasisavintos leidyklų lėšos už parduotas jų knygas. Knygynai teigia, jog atsiskaitė su "Mūsų knyga", kai kurie šiek tiek vėluodami...
Vadinasi, viską it kokia kosminė "juodoji skylė" susiurbė veiklą nutraukusi "Mūsų knyga". Leidėjai, kreipęsi į teismą, o paskui - į antstolius, sužinojo, kad bendrovė jokio turto neturi, taigi atgauti skolų beveik nėra vilties.
O tos skolos (spėjama, "Mūsų knygos" pasisavintos lėšos) gali būti milijoninės. Pavyzdžiui, šiais metais "Mūsų knyga", anot V.Rago, planavo 12 mln. litų apyvartą. Leidykloms, kurios patikėjo šiai įmonei platinti jų knygas, iškilo bankrotų grėsmė.
Per patį skolų karštymetį direktorius T.Pukas (sako, jis ir akcininkas) išvyko atostogauti. Pagrindinis akcininkas V.Ragas nepasiekiamas. "Laikyti frontą" paliktas Didmeninės prekybos departamento direktorius Jonas Jankūnas spaudos atstovams sekė pasakėles apie skolų grąžinimo garantą - "Mūsų knygos" nekilnojamąjį turtą, apie viltį atnaujinti veiklą ir atiduoti leidėjams jų pinigus. Šiuo atveju, kaip ir visose aferų istorijose, labiausiai nukentėjo smulkusis verslas - nedidelės leidyklos, neturinčios nei savo knygynų, nei knygų platinimo sistemų, patikėjusios šį darbą "Mūsų knygai".
Teisėsaugininkai vangiai imasi tokių istorijų, gal net sąmoningos vagystės, svetimo turto dideliu mastu pasisavinimo. Įstatymai turėtų apsaugoti verslą nuo piratiško plėšikavimo, įžūlaus kontraktų nesilaikymo. Gal vertėtų konkrečiau reglamentuoti verslo partnerių santykius, kad stipresnieji negalėtų "laužyti rankų" silpnesniesiems, - numatyti atsiskaitymų terminus ir kitas vien sau palankias sąlygas. Kol kas įstatymai palankūs aferistams. Visas aferos parengiamasis darbas lyg ir telpa į įstatymų rėmus. Reikėtų juos skubiai taisyti ir sustabdyti tą epidemiją Lietuvos versle.
Algimantas SEMAŠKA
