Vos ne kas savaitę spaudos puslapiuose pasirodo žinios apie ranką prieš save pakėlusių žmonių mirtis. Iš gyvenimo savo noru išeina ne tik finansinių problemų turintys verslininkai, buities naštos slegiami bedarbiai ar su savo priklausomybėmis nesusidorojantys žmonės – vis dažniau išgirstame apie vaikų ir paauglių savižudybę. Jauni žmonės ranką prieš save pakelia dėl nesusiklosčiusių santykių su tėvais ar negalėdami pakęsti bendraamžių patyčių. Savižudybė mūsų šalyje tapo savotiška epidemija. Vargu ar galime nupiešti savižudžio portretą, mat tai gali būti apie savo problemas nekalbantis kaimynas, draugas ar net šeimos narys….
Siekdama atkreipti kuo didesnį dėmesį ir spręsti savižudybių prevencijos problemą Lietuvos psichologų sąjunga kreipėsi į šalies prezidentę Dalią Grybauskaitę. Po susitikimo Prezidentūroje Lietuvos psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos prezidentas Paulius Skruibis sake: „Labai blogai, kad pripratome prie minties, jog savižudybių problema yra didelė ir mes nieko negalime padaryti. Visuomenė ir politikai tuo susirūpina, kai nusižudo vaikas ar žinomas žmogus. Šią nuostatą būtina keisti. Savižudybių problemą įmanoma išspręsti, bet tik tada, kai imamasi konkrečių priemonių ir veiksmų, nes tik tuščiomis deklaracijomis nieko nepasieksime.”
P. Skruibio teigimu, konkrečios ir realios priemonės turi būti geriau įgyvendinamos: „Juk kartą bandžiusieji nusižudyti yra viena didžiausių rizikos grupių, o šiuo metu jiems tėra suteikiama medicininė pagalba. Po kurio laiko žmogus grįžta namo ir toliau gyvena su savo problemomis. Šalys, kurios rūpinasi savižudybių prevencija, parūpina ne tik medicininę, bet ir psichologinę pagalbą. Kodėl mes negalime to padaryti?!“
Anot specialisto, būtina, kad visi pagalbą teikiantys pirminės grandies darbuotojai – medikai, mokytojai, policijos pareigūnai – žinotų, kokie yra savižudybės ženklai, nes būtent jie pirmieji susiduria su kritinėmis situacijomis. „Jei pamatoma, kad yra savižudybės rizika, šie pareigūnai turėtų žinoti, kur tą žmogų nukreipti ir pasirūpinti, kad jis sulauktų pagalbos. Šiuo metu to nėra. O ir atpažinus savižudybės riziką, konsultacijos pas psichologą žmogus laukia apie mėnesį“, – padėtį apibūdino P. Skruibis.
Prezidentės patarėja Daiva Ulbinaitė kalbėjo: „Prezidentės nuomone, iki šiol požiūris į šią problemą yra pernelyg primityvus, nes tai ne tik sveikatos, bet ir socialinė problema, apimanti smurtą šeimoje ir kitas problemas. Prieš šešerius metus patvirtinta Savižudybių prevencijos strategija yra popierinė ir neveiksminga, jai įgyvendinti nėra numatyta nei konkrečių priemonių, nei tinkamo finansavimo, tad žmonės šalyje negauna realios pagalbos. Savižudybių prevencija užsiima pavienės nevyriausybinės organizacijos, tiekiančio pavienes, momentines paslaugas, o rimto valstybės požiūrio ir veiksmų problemai spręsti nėra.“
Prezidentės teigimu, Lietuvai būtina aiški savižudybių prevencijos programa, kuri užtikrintų aiškias priemones ir konkretų finansavimą.
„Nusižudžius žymiam žmogui pagalbos tarnybos sulaukė pusantro karto daugiau skambučių, o daugelyje iš jų buvo minima būtent ta savižudybė. Bet kai mes galime atsiliepti tik į vieną iš dešimties skambučių, žmogui dešimt kartų reikia rinkti numerį“, – kalbėjo P. Skruibis.
Paklaustas, kaip vertina viešus intelektualų pasisakymus, kad savižudybė yra paties žmogaus pasirinkimas, P. Skruibis atsakė: „Taip, tai žmogaus pasirinkimas ir mes to pasirinkimo negalime niekaip apriboti, bet turime suprasti – jei žmogus serga depresija, išsigydžius šią ligą, pasirinkimas taip pat pasikeičia. Į pagalbos tarnybas skambina daug žmonių, kurie tik galvoja apie savižudybę. Mes jiems nesakome, kad „tu nesižudyk, tai kvailystė“, mes prašome jų pasidalyti savo jausmais, išgyvenimais. Po valandos pokalbio, žmogus prisipažįsta, kad rado jėgų įveikti savo problemas, vadinasi, pasirinkimas egzistuoja.“
Šiandien Lietuvos psichologų sąjunga išplatino kreipimąsi į šalies prezidentę D. Grybauskaitę. Jame teigiama: „Savižudybių problemos mastas Lietuvoje yra didžiulis. Kasmet šalyje nusižudo apie tūkstantį žmonių. Lietuvos savižudybių rodikliai jau ne pirmas dešimtmetis yra aukščiausi Europoje. Atrodo, kad ir politikai, ir visuomenė prie šių faktų jau priprato ir įsivyravo bejėgiška nuostata, jog nieko negalime padaryti, kad šią problemą išspręstume. Psichikos sveikatos specialistų raginimai apie būtinybę imtis kompleksiškos, koordinuojamos, mokslu ir praktika grįstos savižudybių prevencijos visos šalies mastu tebėra neišgirsti. Pažadų skirti šiai problemai reikiamą dėmesį dažniausiai sulaukiama tuomet, kai įvyksta daug atgarsio visuomenėje sukeliančios žymių žmonių ar vaikų savižudybės. Tačiau ir tada apsiribojama tik žodiniais pareiškimais ir popierinėmis deklaracijomis. Nė viena ankstesnė Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki šiol taip ir nesiėmė iš esmės spręsti savižudybių paplitimo problemos. Kreipiamės į Jus, siekdami, jog ši visuomenės sveikatos problema Lietuvos politikoje būtų pripažinta prioritetine ne tik žodžiais, bet ir veiksmais, o jai spręsti būtų imtasi konkrečių veiksmų visos šalies mastu. Neabejojame, kad įgyvendinusi kompleksines ir koordinuojamas priemones, Lietuva per 35 metus galėtų pasiekti ženklių teigiamų poslinkių sprendžiant šią sudėtingą problemą Todėl esame įsitikinę, jog Lietuvoje turi būti parengta, patvirtinta ir pradėta įgyvendinti vieninga mokslu ir praktika grįsta Lietuvos savižudybių prevencijos programa. Savižudybių problemos spendimui šalyje reikalingas kompleksinis, ilgalaikis ir tvarus politinių, socialinių ir ekonominių priemonių planas, kuriame turi būti numatyti konkretūs ir išmatuojami siekiniai, išvystytas ir įdiegtas jų įgyvendinimo rezultatų stebėsenos ir įvertinimo mechanizmas. Programos įgyvendinimui turi būti skiriamas adekvatus finansavimas.”
