Tris mėnesius naujas pareigas einantis LEO LT valdybos pirmininkas, vyriausiasis vykdomasis pareigūnas Gintautas Mažeika išskirtiniame interviu „Respublikai“ atsako į šiandien dažnai skambančius klausimus apie bendrovės veiklą ir energetiką. Jis įsitikinęs: paleisti pirmąjį reaktorių 2018-aisiais yra visiškai realu.
Apie retą kitą bendrovę viešojoje erdvėje kalbama tiek daug ir taip prieštaringai. Nacionalinė elektros energetikos bendrovė LEO LT - kūdikis, iš kurio tikimasi tiek daug, kad jo gimimas ir pirmieji žingsniai stebimi itin rūsčiai. Visų pirma todėl, kad projekte dalyvauja ne tik Lietuvos valstybė, bet ir privatus investuotojas „NDX energija“. Be to, jau tvirtinama, jog LEO LT gali nespėti laiku atlikti svarbiausio uždavinio - iki 2018 m. pastatyti naująją atominę elektrinę. Esą lietuviško kapitalo bendrovė finansiškai nebus pajėgi to padaryti.
Gandai - dėl viešumo trūkumo
- Kaip pakomentuosite tiek daug klausimų visuomenei keliančias LEO LT atsiradimo aplinkybes?
- LEO LT kūrimą stebėjau lygiai taip pat, kaip visi šalies gyventojai - per žiniasklaidą. Tuo metu, kai buvo steigiama bendrovė, dirbau visiškai kitoje įmonėje. Todėl man komentuoti steigimo niuansus, neturint visos informacijos, būtų tiesiog neetiška.
Konstitucinis Teismas ką tik pradėjo nagrinėti LEO LT įkūrimo aplinkybes. Labai gerai, kad toks procesas vyksta - jis leis visuomenei gauti atsakymus į visus klausimus. Manau, dėl informacijos trūkumo jie visų pirma ir kilo.
Kita vertus, LEO LT yra didelė ir galinga organizacija, kuriai keliami itin ambicingi tikslai - įgyvendinti strateginius energetinius projektus: nutiesti elektros jungtis į Vakarus, pastatyti naująją atominę elektrinę. Tai esminiai valstybės projektai, jos energetinis stuburas. Jie susiję su pačiais įvairiausiais interesais, geopolitiniais reikalais, o kai pritrūksta informacijos, kyla įvairių sąmokslo teorijų.
- Tad informuokite - pavyzdžiui, kas lauktų Lietuvos, jei nebūtų pastatyta nauja atominė elektrinė ar nutiestos elektros jungtys?
- Žiūrėkime tiesai į akis - beveik niekas neabejoja, kad Ignalinos atominė elektrinė šių metų pabaigoje bus uždaryta. Po jos mūsų turimų gamybos pajėgumų iš esmės pakaks šalies poreikiams patenkinti. Bet dauguma Lietuvos elektrinių kūrena rusiškas dujas ir esame priklausomi nuo šios valstybės. Tai, atsimenant nesenus įvykius su Ukraina, nėra paranku. Sunkiai prognozuojamas ne tik šio kuro tiekimas, bet ir kainos, kurios lemia elektros kainą.
Neparanku tai ir dėl ekonominių perspektyvų. Turint alternatyvą, galima derėtis dėl kainų, kitų bendradarbiavimo sąlygų. Integracija į Europos elektros energetikos sistemą UCTE, jungtys su Švedija ir Lenkija mums suteikia šią alternatyvą.
Reikia aiškaus signalo
- Bet kalbama, kad per jungtį su Švedija Lietuvai bus tiekiama ta pati, tik keliskart brangesnė Rusijos energija. Jungtis su Lenkija kelia klausimų, susijusių su aplinkos apsauga. Kaip pakomentuosite pranešimus, leidžiančius abejoti jungčių projektų sėkme?
- Skandinavijos šalyse gerai išplėtotas hidroelektrinių tinklas ir šiltuoju metų laiku šios valstybės pagamina daug elektros energijos, ją gana palankiomis kainomis galėtume pirkti. Jau vien tai sustiprintų Lietuvos pozicijas derybose su Rusija.
Kita vertus, ir Švedijos, ir Lenkijos vyriausybės aiškiai išreiškė šalių ekonominį interesą dalyvauti šiuose projektuose. Todėl manau, kad dabar mums svarbiausia ryžtingai imtis naujosios elektrinės statybų.
Labai svarbu vieną kartą aiškiai pasakyti: taip, Lietuva stato atominę elektrinę. Nes šiandien atrodo, kad truputį trypčiojama vietoje. Pasiuntę aiškų signalą, galime tikėtis visai kitokios aplinkinių valstybių, investuotojų reakcijos. Tai suteiktų impulsą ir kitiems strateginiams projektams, taip pat ir jungtims.
- Tačiau oponentai išreiškė nemažai abejonių dėl elektrinės statybų: atsiliekama nuo statybos darbų grafiko, elektrinė nebus pastatyta iki 2018-ųjų. Ar galite tai paneigti?
- Užtikrinu, kad visi parengiamieji darbai vyksta taip, kaip numatyta.
Atliktas elektrinės poveikio aplinkai vertinimas, vykdomi kiti būtini tyrimai.
Žinoma, yra neatsakytų klausimų. Pavyzdžiui, šiuo metu renkamas verslo modelis, šįmet bus baigti tyrimai ir studijos, jų rezultatai parodys, koks gali būti maksimalus elektrinės galingumas. Tai labai svarbūs klausimai, bet tikrai ne kritinė problema. Naujosios LEO LT valdybos tikslas ir yra parengti tą verslo modelį atsižvelgiant į Lietuvos poreikius. Atominės elektrinės statybos nėra savitikslis projektas, turime aiškiai žinoti, kaip, kam, su kuo ir kodėl jį įgyvendiname.
- Tad ar 2018 m. bus pastatyta elektrinė?
- Šiuo metu nematome finansinių problemų, kurios galėtų tai sukliudyti - jau dabar sąskaitoje turime 577 mln. litų, gautų dividendais, ir turime gerų galimybių pasiskolinti, taigi galime tęsti pradėtus darbus pagal grafiką. Jei elgsimės protingai ir teisingai, galėsime 2018 m. paleisti pirmąjį reaktorių.
2014-2016 m. reikės daugiausia investicijų į statybas. Esame pateikę akcininkams planą, kuriame numatėme aiškius elektrinės finansavimo variantus. LEO LT, esant pagrįstai elektros energijos tarifų ir kainų reguliavimo politikai, yra visiškai pajėgi užtikrinti strateginių projektų finansavimą.
Permainos patinka ne visiems
- Bet esate kritikuojami, ypač „senųjų energetikų“. Juntamas savotiškas kartų konfliktas su naujaisiais įmonių vadovais. Ar jūs iš tikrųjų suprantate, ką darote?
- Vadovaujamės principu „tinkamas žmogus tinkamoje vietoje“. Manome, kad verslu, vadyba turi užsiimti vadybininkai, o energetikams turėtų rūpėti energetika. Kad toks principas teisingas, rodo užsienio pavyzdžiai. Jų nereikia toli ieškoti - „Eesti Energia“ vadovauja jauni žmonės, atėję iš finansų sektoriaus. Ši įmonė sėkmingai veikia, tiesą sakant, gerokai mus lenkia.
Atrodo, kad iki LEO LT sukūrimo nelabai kam rūpėjo veiklos efektyvumas, sąnaudos, viešųjų pirkimų skaidrumas, kova su vagystėmis, dėl to valstybė ir gyventojai prarasdavo šimtus milijonų litų.
Energijos sistemos patikimumas yra prioritetas, tačiau tuo neturi būti dangstomas neūkiškumas ir neskaidrumas. Nenormalu, kad mūsų antrinių įmonių konkursuose dalyvaudavo ir didžiausią investicijų dalį nuolat pasiimdavo tos pačios bendrovės. Iš esmės pertvarkius pirkimus, konkursuose pradėjo dalyvauti keliskart daugiau įmonių, o paslaugų kainos nukrito 50 proc. ir daugiau.
Aišku, tai patinka ne visiems, ypač tai daliai „senųjų energetikų“, kurie buvo įpratę tvarkytis kaip tinkami, kad ir kas būtų valdžioje.
- Kokie didžiausi iššūkiai laukia artimiausiu metu?
- Prieš tris mėnesius, man pradėjus vadovauti LEO LT, žurnalistai klausė to paties. Atsakiau: sutarti su visuomene. Manau, mes privalome tai padaryti. Be visuomenės paramos ir supratimo visiems mūsų projektams kyla labai didelė rizika.
Esu tikras, kad LEO LT, bendrovė, kurią partnerystės principu valdo valstybė ir privatus akcininkas, kaip niekas kitas pajėgi įgyvendinti strateginius projektus. Nacionalinę energetikos strategiją, kurioje numatyta naujosios atominės ir elektros jungčių statyba, būtų labai sudėtinga įgyvendinti vien valstybei. O vien privačiam kapitalui - neįmanoma. Valstybės vaidmuo neįkainojamas sprendžiant geopolitinius uždavinius ir užtikrinant viešąjį interesą, o privataus investuotojo - užtikrinant įmonės veiklos efektyvumą.
- Dėkojame už pokalbį.
Kalbėjosi Vidmantas Užusienis
