Rusijos sprendimas pripažinti Pietų Osetiją ir Abchaziją mažų mažiausiai gali būti pavadintas kebliu. Tai – labai stebinantis sprendimas net ir tiems, kurie puikia pažįsta Rusiją. Juk Rusijos lyderiams didžiulį nerimą kelia tai, kad ši šalis gali išgyventi tokį pat suirimo procesą, kokį prieš porą dešimtmečių išgyveno Sovietų Sąjunga.
Kad išvengtų šio košmariško scenarijaus, Rusija nedvejojo griebtis brutalios jėgos tam, kad sunaikintų Čečėnijos nepriklausomybės judėjimą. Tad dabartinis sprendimas pripažinti Abchaziją ir Pietų Osetiją gali atskleisti rimtus prieštaravimus Rusijos užsienio politikoje. Pavyzdžiui, kaip Rusija turėtų elgtis Kalnų Karabacho atžvilgiu? Jei vadovautųsi ta logika, kurią pritaikė Pietų Osetijoje ir Abchazijoje, Rusija turėtų pripažinti šios teritorijos nepriklausomybę. Tačiau tai atstumtų nuo Rusijos Azerbaidžaną tuo metu, kai Maskva bando įkalbėti šios šalies prezidentą Ilchamą Alijevą nukreipti dujų tranzitą į šiaurę, kad būtų sugriautas Europos Sąjungos remiamas „Nabucco“ projektas.
Tačiau kitu atveju, sprendimas nepripažinti Kalnų Karabacho gali sukelti priešiškas nuotaikas Rusijos atžvilgiu ištikimoje Maskvos sąjungininkėje Armėnijoje. Armėnija jau žengė pirmus žingsnius siekdama atkurti diplomatinius santykius su Turkija, o tai – pirmasis Armėnijos atitolimo nuo jos istorinės sąjungininkės ženklas.
Dar daugiau nerimo Rusijai turėtų sukelti jos artimiausių „draugų“ reakcija.
Iššūkiai Maskvai
Visų pirma Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija, kuriai vadovauja Kinija, atsisakė paremti Rusijos sprendimą ir nepasekė Maskvos pavyzdžiu pripažinti nuo Gruzijos atsiskirti siekiančias respublikas. NVS prezidentų nenoras pripažinti Pietų Osetiją ir Abchaziją per Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos susitikimą rugsėjo mėnesį yra dar vienas iššūkis Maskvai.
Galutinis smūgis buvo Baltarusijos delsimas išreikšti paramą. Nors buvo laukiama, jog prezidentas Aleksandras Lukašenka greitai paseks Kremliaus pėdomis ir parems Maskvos sprendimą pripažinti Pietų Osetiją bei Abchaziją, Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas jį aplenkė, o Baltarusija respublikų nesirengia pripažinti iki šiol. Tiesa, A. Lukašenka teigia, kad po kiek laiko kreipsis į parlamentą dėl Pietų Osetijos ir Abchazijos pripažinimo, tačiau jo dvejonės atskleidžia tai, kad Baltarusijos prezidentas nebėra aklai ištikimas Maskvai.
Kaip gali būti paaiškinta tokia reakcija?
Maskva rimtai apsiskaičiavo pamindama pagrindinį principą, kuris yra svarbus daugumai jai draugiškų valstybių. Kinijos jautrumas dėl kiekvieno iššūkio teritorinio integralumo principui yra puikiai žinomas. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad Rusijos sąjungininkės Centrinėje Azijoje – Kazachstanas, Tadžikistanas ir Kirgizija – turi savo teritorijoje etninių mažumų ir klausimų dėl sienos, todėl pats principo, apsaugančio jų integralumą susilpninimas, kelia pavojų. Tai aktualu ir Azerbaidžanui, nes toks ad hoc pripažinimas Pietų Kaukaze gali turėti įtakos Kalnų Karabacho statusui bei paties Azerbaidžano teritoriniam integralumui.
Sunku patikėti, kad Maskva, žaidusi su galimybe formaliai pripažinti separatistines Gruzijos respublikas, buvo netikėtai užklupta tokio tarptautinio atsako. Ar galėjo Kremlius priimti tokį neapgalvotą sprendimą vien tik tam, kad nubaustų Gruziją neatsižvelgiant į galimas savo tradicinių sąjungininkų bei priešininkų reakcijas?
Alternatyvus paaiškinimas
Taipogi lygiai taip pat sunku patikėti, kad tie patys sąjungininkai pasirinko šį klausimą kaip galimybę pademonstruoti savo skirtumus su Rusija. Sunku patikėti ir tuo, kad Maskvos įtaka tokiems artimiems sąjungininkams kaip Baltarusija ar Armėnija taip susilpnėjo, kad Rusija daugiau nebegali tikėtis jų lojalumo.
Tiesa, yra alternatyvus paaiškinimas, kad Maskva laukė tokios negatyvios savo kaimynų bei partnerių reakcijos ir veikė visa tai žinodama. Gali būti, kad Maskva tiesiog siekė pademonstruoti visišką situacijos tapatumą Kosovo modeliui. Bombardavusi Gruziją (kaip ir NATO 1999 metais bombardavo Serbiją) ir formaliai pripažinusi Abchaziją bei Pietų Osetiją (kaip ir Vakarai pripažino Kosovą šių metų pradžioje) Rusija siekė užbraukti liniją po šiais dviem precedentais tam, kad kiekvienas pritartų tam, jog tokios simetriškos išimtys daugiau nebegali kartotis niekur ir niekada. Tokiu atveju Rusija galutinai norėjo užkirsti kelią Kosovo scenarijaus pasikartojimams.
Šių išimčių sujungimas puikiai tiktų Maskvai, nes ši tarsi taptų teritorinio integralumo principo gynėja. Ši hipotezė galėtų paaiškinti, kodėl Maskva taip nespaudė savo artimiausių sąjungininkų paremti jos sprendimą. Galbūt Rusija vienu puikiai apskaičiuotu ir suplanuotu šūviu nušovė du zuikius: padarė Gruzijai kiek galima daugiau žalos bei neišdavė teritorinio integralumo principo. Toks žingsnis pamalonintų Turkiją ir kitas Europos šalis, kurios baiminosi tokio Maskvos sprendimo padarinių.
Kita, dar labiau tikėtina galimybė yra ta, kad Maskva stengiasi parodyti išvirkščią sprendimo pripažinti Kosovą pusę atskleidžiant tokių mikro valstybių, kurios vėliau gali skilti į dar mažesnius darinius, absurdiškumą, keliantį sunkumų tiek Rusijos sąjungininkams, tiek oponentams.
Ar Rusijos sprendimas tebuvo klaida, ar apskaičiuotas žingsnis paaiškės stebint, ar Maskva įnirtingai laikysis savo sprendimo, ar parodys pasiruošimą derėtis bei siekti kompromiso.
Salome Zurabišvili 1974 metais prisijungė prie Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos. Nuo 2004 metų kovo iki 2005 metų rugsėjo ji ėjo Gruzijos užsienio reikalų ministrės pareigas. Dabar ji yra opozicinės partijos „Gruzijos kelias“ lyderė. Autorės nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos.
