Dedikuoju šį straipsnį kovingoms anytoms, sunerimusioms marčioms ir tarp dviejų ugnių patekusiems vyrams. Nes „piktoji pamotė“ anyta, „pelenė“ marti ir jųdviejų „princas“ tėra trys nelaimingi žmonės, iškritę iš jaukaus šeimyninio lizdo į minų lauku virtusius santykius.
Kam laukti Žemaitės apsakymo „Marti“ tęsinio, jei psichoterapeutas Andrejus Kurpatovas turi kitą klasika tapusios istorijos versiją?
Platoniškasis mylimasis (apie mamą ir sūnų)
Žymus rusų psichoterapeutas Andrejus Kurpatovas savo knygoje „Santuokos keliai ir klystkeliai“ teigia, kad kiekvienas vyras moters gyvenime yra labai ypatingas, bet vienas vis tiek yra ypatingesnis už kitus. Tai – sūnus. Šį ypatingumą paaiškinti nesunku – tiesiog moters psichologinė pozicija vyrų atžvilgiu dėl kelių priežasčių nėra labai tvirta. Viena vertus, vyrai yra nepatikimi: šiandien jie aktyviai suka jaukų lizdelį ant bendros jūsų šakos, tačiau tai dar nereiškia, jog rytoj paploninę balselį nesuoks kitame medyje. Antra, vyrai yra moters vaidmenų vežimo vadeliotojai – būtent vyriškis padaro moterį meiluže, namų šeimininke, žmona ar... motina. O motina – stabilus vaidmuo. Juk sūnus niekuomet nesiliaus būti sūnumi. Sūnus suteikia moteriai pastovumą. Tad ko čia stebėtis, jog motina be jokių išlygų skiria sūnui privilegijuotą vietą?
Galbūt berniukus auginančioms moterims artima pasirodys Vilmos iš Druskininkų savijauta: „Kai aš pagimdžiau sūnų, manęs neapleido mintis, jog šiame pasaulyje nėra jo vertos moters...“ Bet ateina laikas, kai mylimiausio sūnelio širdis vis smarkiau plaka dėl kažkokios jauniklės. Augintas, penėtas, auklėtas ir mamos rankų myluotas, o staiga jį, be dėkingumo ir laimės veide, iš panosės pačiumpa!? Jos ilgai puoselėtas lizdas ima ir ištuštėja – vietoj paukščiukų telikę kiaušinių kevalai. Socialinis refleksas (automatiškas vaidmens atlikimas) neleidžia staiga nustoti kištis į sūnaus gyvenimą, juo rūpintis, dėl jo krimstis – kad ir koks situacijos dalyvių amžius būtų, santykių esmė juk išlieka. Mama yra mama, o sūnus – sūnus.
– Aš neduosiu, neužleisiu, kol gyva! – šaukė pati, kaskart didžiau įniršdama. – Nepaduosiu samčio, nenoriu ponios ant savo galvos, aš nemeilysiu kąsnio iš marčios rankų, to nebus, neprašau! (Iš Žemaitės apysakos „Marti“)
Asmeninio finalo kaltininkė (apie anytą ir marčią)
Jei iš tiesų anyta elgiasi it apsėsta velnio, psichoterapeutas Andrejus Kurpatovas rekomenduoja ne kreiptis į egzorcistą, o prisiminti savo vidinius žmogiškuosius išteklius ir pasistengti ją suprasti. Kai sūnus užauga, susvyruoja jos motiniškasis vaidmuo, turėjęs amžinai būti stabilus. Tad kaip už jį nepakovosi? Kažkuria prasme sūnaus santuoka yra jos labai skausmingas asmeninis finalas, kuris puikiai atsispindi Miglės iš Vilniaus atsiminimuose: „Mano anyta vestuvių rytą vietoj palaiminimo pareiškė, jog jai labai gaila man atiduoti savo sūnų...“
Tą asmeninį anytos finalą psichoterapeutas Andrejus Kurpatovas vadina gyvenimo stereotipo krize. Visą gyvenimą tarnavę veikimo modeliai staiga tampa atgyvenomis – reikia keistis ir mokytis naujo gyvenimo, kuriame laukia nauji rūpesčiai ir nauji reikalai. Bet įprasti dalykai yra kur kas mielesni, jie nekelia nerimo, tad pasąmonėje tarpsta nenumaldomas noras, kad tik viskas būtų taip, kaip buvę. Tam reikia visai nedaug – abiem kojomis grįžti į sūnaus gyvenimą ir tvirtai ten atsistoti. Bet tam, kad grįžtum, reikia dingsties. Kodėl nepasinaudojus sūnaus antrąja puse? Juk ji kalta dėl įsivyravusio chaoso. Formaliai žiūrint, kaip tik taip ir yra – sūnaus žmona iš tikrųjų sugriauna nusistovėjusią tvarką, bet taip šiuo atveju ir turi būti.
– Na, padėk Dieve! Nauja gaspadinė atsirado!.. Ar seną paprotį varai? Šlavinėtis?! Čia to nereikia. Jei purvų nebraidysi, duonos neėsi. (Iš Žemaitės apysakos „Marti“)
Mamos šiukšlių dėžė (apie mamą ir sūnų)
O ką motina reiškia sūnui? Mama – tai švelnumas ir meilė, supratimas ir parama, stebuklingas pritarimas arba tokio stebuklo laukimas. Mama, nepaisant jos minusų, yra tam tikras moters etalonas. Ir tai yra didžiausias jos koziris šiame santykių lošime.
Bet yra ir kita medalio pusė. Juk sakoma, jog mamytės sūnelio santuoką išardo būtent mamytė. Mes neturime meilės matuoklio, todėl negalime teigti, kad jei suaugęs sūnus nuolat paklūsta savo motinai, tai savo žmoną myli mažiau nei mamą. Bet mes galime teigti, jog šis suaugęs vaikas kenčia dėl iš tėvų namų „atsineštų“ vaidmenų, vidinių sunkumų ir kompleksų. Panašu, kad tokiam žmogui reikia pagalbos, nes mamytės sūnelio santuoką ardo ne vien anyta, bet ir pats vyras.
Mamos meilė paprastai yra besąlygiška, jos nereikia užsitarnauti. Kaip knygoje „Pasimatymai su šešėliu“ rašo psichoterapeutas Olegas Lapinas ir jo žmona Dalia, dažnai problema iškyla tada, kai motinos meilė sūnui esti sąlygiška – „mylėsiu tave, jei būsi geras berniukas“. Meilės trokšta kiekvienas, tad bando įtikti, būti geras, nors kaip tik taip tampa savęs paties išdaviku.
Vaikystėje prisiimtų vaidmenų gali būti aibė: pavyzdžiui, Mamos Gelbėtojas ir užaugęs guodžia mamą, prastai sutariančią su tėveliu; Mamos Šiukšlių Dėžė sugeria viską, kas turi neigiamą atspalvį, – jos liūdesį, pyktį, kaltę ir nerimą; o Mamos Vergas jaučiasi skolingas už tai, ką mama padarė dėl jo per visą savo gyvenimą. Kai atpažįstame savo vaidmenis, jie praranda savo jėgą. Sūnaus skyrybos su ramiai gyventi trukdančiu vaidmeniu prasideda pykčiu, liūdesiu, neviltimi ir baime. Net ir lauktos skyrybos yra skausmingos.
„Mano motina negali pasigirti visaverčiu asmeniniu gyvenimu, todėl kliaunasi ryšiais su sūnumis, taip bandydama kompensuoti savo nepavykusius santykius su vyrais. Bet kartais man atrodo, kad jos iracionalumas ir isteriškas charakteris tik palengvina mano atsiskyrimą. Žinoma, jei šeimoje būtų buvęs tvirtas tėvas, man atsiskirti būtų kur kas paprasčiau. O dabar mudu su žmona esame nuolat atakuojami“, – sako Rimas iš Vilniaus.
– Tylėk, na! – sušuko vyras. – Tuojau gauni į snukį! Kaip sakau, taip ir bus. Jonukas ves, gaus paspirtį, ir galėsime gyventi kaip gyvenę. (Iš Žemaitės apysakos „Marti“)
Šventoji marti (apie ją ir anytą)
Žmonai taip pat ne pyragai (jei pastebėjote, laimingųjų šioje situacijoje apskritai nėra). Už tai, jog tyliai kentės, medalio negaus. Ji nori būti savo vyrui ypatinga ir vienintelė, ji nesitikėjo, kad dėl šių titulų turės konkuruoti (nes manė, jog konkurencinę kovą jau laimėjo savo vestuvių dieną). Blogiausia, kad ši konkurencinė kova su anyta labai užgauna – įsivaizduokite, jos nepaprastą žavesį nugali anytos įtaka! Negana to, žmona jaučiasi jau pakankamai suaugusi mergaitė, tad visai netrokšta anytos „priežiūros“ – juk jai užtenka ir savo mamos. Retoriškai ji ima svarstyti, kodėl gi ji savo jaunystę turinti dovanoti vyrui, nesugebančiam suvaldyti savo mamos?
Kartais marti bando apsiginti įvairiomis gudrybėmis ar moksliškai įrodytais faktais, pavyzdžiui, kad japonų profesorius Hiroyasu Isu iš Osakos universiteto nustatė, jog gyvenimas po vienu stogu su anyta ir šešuru jai tris kartus padidina riziką susirgti širdies ligomis. Ir ji gudriai nutyli, kad gyvenant su jos tėvais rizika lygiai tokia pati. Nes iš tiesų „kraują siurbia“ ne anyta, o patiriamas stresas, kai būtina suderinti tokius skirtingus žmonos, marčios, mamos ir dukros vaidmenis.
Taigi, vargu ar būna šventų marčių (arba jomis paskelbia po mirties), tad labai vertinga atrodo psichologės Vaidos Platkevičiūtės mintis: „Kai pora turi glaudų emocinį ryšį, kai santykiai yra atviri ir konstruktyvūs, treti asmenys netenka galios.“ Štai ką turėtų puoselėti pora. Ir ne tik tada, kai vyras visa galva pasinėręs į skyrybų procesą su savuoju mamyčiuko vaidmeniu. Juk trečių asmenų per gyvenimą pasitaiko daug ir įvairių, tačiau anyta dažnai tampa pirmoji. Ir gal telieka džiaugtis, kad būtent ji, o ne paukštytė iš gretimo medžio pirma patikrina šio emocinio ryšio stiprumą? Žinodami savo silpnąsias vietas esame stipresni.
Tankiai karštos ašaros smerkėsi į akis, bet, varu jas nuvijusi, mąstė sau, kad verkimas nebepadės nieko, reikia nužemintai, kantriai ir tvirtai pasistiprinti prieš naujosios giminės persekiojimus. (Iš Žemaitės apysakos „Marti“)
Išminuotoja anyta
Anytai gali būti sunku suvokti, kad dėl jos statuso pokyčių kalta ne konkreti asmenybė (jos marti), o tiesiog gyvenimo dėsniai: vieną tvarką nuolat keičia kita, o chaosas – būtina tvarkos sąlyga. Suvokimas, kad gyvenimas yra toks, koks yra, prašviesina mintis.
Jei tos mintys šviesėja sunkiai, anytai verta pagalvoti, kodėl tame ištuštėjusiame lizde šitaip klaikiai nejauku? Gal prie viso to prisideda pačios anytos santuokos problemos? Santuokos, kurią labiausiai stiprino uoliai atliekamas tėvų vaidmuo, nes apskritai šioje santuokos trupmenoje vaikai buvo vienintelis bendras vardiklis? Psichoterapeutas Andrejus Kurpatovas kiekvienai porai kuo anksčiau siūlo iškelti klausimą, kas dar, be vaikų, jungia porą? Vaikai – bendrystės šalutinis produktas, o ne pagrindinė priežastis bendrystei. Radus bendrystę, atrandama ir nauja pilnatvė ištuštėjusiame lizde. Geroji lizdo ištuštėjimo pusė yra ta, jog sumažėjus mamos vaidmens dydžiui galima leistis į kitų vaidmenų repeticijas. Gal pats metas parepetuoti močiutės ar namų bendrijos pirmininkės partijas?
Išminuoti sprogmenis santykiuose padeda ir elementari psichologinė procedūra –bandymas įlįsti į kito žmogaus kailį. Juk dabartinė anyta taip pat kadaise mokėsi marčios vaidmens.
Išminuotoja marti
Pretenzija „tavo motina mane niekina“ yra uždavinys, neturintis sprendinio. Vyras negali atsižadėti savo mamos ar mažiau ją mylėti. Geriau jau savo vyrui papasakoti konkrečią situaciją ir paprašyti konkretaus patarimo, kaip elgtis. Vyras puikiai pažįsta savo mamą ir kadaise turbūt pats ieškojo išeičių iš įvairiausių padėčių. Taip gal pavyks iš bumbančios žmonos ir nuo pretenzijų susigūžusio vyro (natūralu – kai kaltina mūsų tėvus, mums suveikia apsauginis refleksas) tapti konstruktyviai bendraujančia pora, ieškančia sprendimo. Vyras ir žmona gina bendrus vartus – juk visų pirma svarbu pagerinti savo tarpusavio santykius. O bendras tikslas ir bendras priešas – du dalykai, labiausiai suartinantys porą.
Kartais tenka pripažinti, jog yra dalykų, kurių pakeisti tiesiog neįmanoma. Vadinasi, telieka pasirinkti bendrą strategiją: kaip elgsis jūsų pora, kad išvengtų konfliktų ir pamažu judėtų link neutralių santykių su vyresniąja karta? Psichoterapeutas Andrejus Kurpatovas tvirtina, jog neutralūs santykiai toli gražu ne utopija – tai dažna ilgo ir kankinančio konflikto baigtis.
Ugniagesys
Didelė tikimybė, jog šioje situacijoje vyras stovi tarp dviejų liepsnojančių ugnių ir nežino, kaipgi jas užgesinti. Nors abi ugnys mylimos ir svarbios, ateina metas jam suvokti – valtyje esama dviese, o tas didysis šeimynos laivas su kapitone mamyte priešaky tėra svečias uoste. Taigi, vyrui svarbu suvokti, kad poros interesai yra ir turi būti svarbiausi.
Jeigu žmona tapatina vyrą su jo motina ir kaltina ėjimu išvien, jam pravartu papasakoti antrajai pusei apie savo mamos asmenybę: apie įprastas jos taktikas, apie tai, ką jam pačiam teko patirti dėl jos triukų, ką jis jautė ir kaip elgėsi. Tokiu būdu iš priešo galbūt jis taps likimo broliu. Jeigu vyras nesugeba savo žmonai aiškiai parodyti, jog nesižavi savo motinos elgesiu, gero nelauk: poroje nubrėžiama demarkacinė linija, ir kiekvienas stebi priešą iš savo bokštelio.
Ir dar vienas svarbus dalykas. Nepamirškime skyrybų su jau atgyvenusiais savo vaidmenimis.
