Visagaliame feisbuke prieš keletą dienų atradau nuorodą į interviu su Derricku Jensenu, kuris išgarsėjo solidžiomis nefantastinėmis knygomis, pvz., „Endgame”. Vakarų civilizacija jose lyginama su šeima, kurioje nuolatos patiriama prievarta. Autorius tvirtina, kad mums reikia griauti šią kultūrą visais įmanomais būdais. Nenuostabu, kad jo knygos sulaukia dėmesio. Dauguma idėjų tikrai pritrenkiančios: „Ši kultūra išprotėjusi. Daviau interviu tokiam Kevinui Kelly (buvusiam „Whole Earth catalog” redaktoriui). Jis pasakė: „Tu rašai apie šios kultūros sunaikinimą, bet nerašai, ką veiks žmonės žlugus civilizacijai”. Pasakiau, kad neturiu to aiškinti, nes visi modeliai jau sukurti čiabuvių. Jis paklausė: „Ko norėtum žlugus civilizacijai?”. Pradėjau vardinti: lašišų, nėgių, migruojančių paukščių giesmininkų, kvėpuoti tinkamo oro, geriamo vandens, salamandrų ir medvarlių. Vardijau visus tuos medžius ir augalus."
Iš tikro. Kiekvienas, kuriam kyla klausimas, kaip žmonės gyvens sunaikinus civilizaciją, yra tikras beprotis. Taigi dar pradinėje mokykloje visi mokomės apie pirmykščius urvinius žmones:). Čiabuviai ir šiais laikais puikiai gyvena pagal tą modelį. Kaip sveiko proto žmogui dar gali kilti toks klausimas? Jei rimčiau, tai interviu labai įdomus ir pamokantis. Visų pirma teigiama, jog dauguma kitų teorijų (išskyrus šitą) yra haliucinacijų pobūdžio : „Visos tokios ideologijos primena haliucinacijas, pvz., yra sakoma, kad birža svarbesnė nei gyvos būtybės, ekonomika svarbesnė nei gyvoji planeta ar kad aukštai danguje gyvena dievas. Visa tai – grynos haliucinacijos. Nelaimei, žmonės ne tik fantazuoja, bet ir veikia pagal tas haliucinacijas.“ Kitas fundamentalus teiginys, kad civilizacija neturi šansų toliau evoliucionuoti: „Na, iš esmės mėginsiu atsakyti į klausimą „Ar galima tikėtis, kad kultūra savanoriškai transformuosis į protingą ir darnų gyvenimo būdą?”. Šį klausimą užduodu žmonėms visoje šalyje, bet niekas niekada neatsako „taip”. Ką tai reiškia mūsų strategijoms ir taktikoms? Nežinome, nes apie tai nekalbame. O nekalbame todėl, kad užsispyrusiai apsimetame, kad yra nors šiokia tokia viltis.“ Sunku suprasti. Gal tokį nusivylimą pasauliu ir norą sunaikinti civilizaciją lėmė vaikystės problemos: „Tai nebuvo vienkartinis suvokimas. Iš pradžių susidūriau su savo tėvo prievarta. Tuomet supratau, kad jo neįmanoma pakeisti, tuo metu net negalėjau su juo normaliai suartėti. Vėliau pamačiau, kad bažnyčia ir teisinė sistema dirba turintiems pinigų. Patyriau tai, kai teisėjas gynė mano tėvą, nes jie buvo draugeliai. Tuomet supratau, kaip veikia teisinė sistema.“ Derrickui Jensenui atrodo, kad kiekvieno asmeninės individualios pastangos yra niekinės: „Kultūra verbuoja žmones iliuzija „Jei vartosiu vis mažiau ir mažiau, neprisidėsiu prie planetos mirties. Jei avėsiu perdirbtais batais ir rečiau prausiuosi po dušu, neprisidėsiu prie jos griovimo.” Tačiau lašišai nerūpi tavo švara ar gyvenimo būdo pasirinkimai. Jai rūpi užtvankos ir žuvų fermos. Gamtos apsauga yra didelė apgaulė, ir daugelis žmonių ant jos užkibo. Problema ta, kad 90 % mūsų vandens sunaudojama pramonėje ir žemės ūkyje. Miesto gyventojai sunaudoja tiek pat vandens, kiek jo sunaudoja vienas miesto golfo aikštynas.“ Galima pagalvoti, kad žmonės naudoja vandenį tik prausdamiesi duše (tipiškas amerikoniškas požiūris), tai kam gi gamina produkciją ta pati pramonė ir žemės ūkis, sunaudojantys 90% mūsų vandens, jei ne tiems patiems vartotojams? Mažiau pirksite, mažiau vartosite, teks mažiau gaminti (nebent įsivesime socialistinę sistemą ir gaminsime „į sandėlį“, siekdami įvykdyti planus) ir pramonė naudos mažiau vandens. Jei nežaisime golfo, niekas nebelaistys tų aikštynų. Tas pats ir su atliekomis, kurias generuoja „ne žmonės, bet pramonė ir žemės ūkis“. Dar išsamiau paaiškinama, kodėl gyvenant toje civilizacijoje nieko neįmanoma pakeisti. Tam naudojama įtaigi nacių konclagerių gydytojų metafora: „Kita problema puikiai aprašyta Roberto Jay Liftono knygoje „The nazi doctors”, kur jis tyrinėja, kaip Hipokrato priesaiką davę gydytojai galėjo dirbti nacių konclageriuose. Jis atrado, kad daugelis tokių gydytojų, tiesą sakant, nuoširdžiai rūpinosi kalinių sveikata. Žinoma, Mengele buvo siaubingas, bet daugelis kitų gydytojų darė ką galėjo – duodavo kokią bulvę ar slėpdavo nuo karininkų... B.: Kad galėtų tęsti savo eksperimentus? J.: Ne, ne, jie gelbėjo gyvybes. Ištraukdavo iš mirties gniaužtų bent vienai dienai. Paguldydavo į ligoninę, jei skaudėdavo, duodavo pačiulpti aspirino. Jie darė viską, ką galėjo, išskyrus patį svarbiausią dalyką – jie nekėlė klausimo dėl pačių mirties stovyklų egzistavimo. Taigi jie dirbo sistemos viduje, šiek tiek pagerindami jos sąlygas. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, to buvo maža. Šiandien matau, kad mes darome tą patį. Bandydami sustabdyti jų griaunamąją veiklą, darome tai, ką mums leidžia daryti turintieji galios svertus. Bet kai tik mes atrandame būdą, kaip galime juos sustabdyti, jie tuoj pat pakeičia taisykles.“ Matyti, kad lieka tik viena išeitis – susprogdinti šią „turinčių galios svertus“ anonimų valdomą blogio imperiją. Galima tik pasidžiaugti, jog panašūs „teoretikai“ šiuo metu dar neįvaldė branduolinės ginkluotės. Dauguma turbūt jau pamiršome Kinijos komunistų partijos lyderio Mao svarstymus apie Trečiojo branduolinio pasaulinio karo perspektyvas: „Taip. Gal būt žus keli milijardai žmonių, tačiau saulė ir toliau tekės, moterys gimdys, bet svarbiausia, kad visoje planetoje bus komunizmas“. Iš tikro, panašūs veikėjai nelinkę skaitytis su priemonėmis siekdami įgyvendinti savo haliucinacijas. Tačiau duotuoju atveju reikiama ginkluotė dar neįvaldyta, todėl siūlomos kitos priemonės: „Nemėgstu nurodinėti, bet jei žmogus klausia, ką daryti, eik ir susirask organizaciją, kuri dirba gerus darbus, prisijunk prie jų arba įkurk savo organizaciją.“ Sakyčiau tipiškas kolektyvistinis požiūris. Daugybė žmonių, nesugebančių prisiimti atsakomybės už savo gyvenimus, trokšta kažkam priklausyti: feodalui, ponui, religinei bendruomenei, partijai, organizacijai ar bent glaustis arčiau mamos. Ten visada atsiras kas pasakys, kurie gerieji ir kurie blogieji, ir kąsu pastaraisiais daryti. Juolab kiekvienoje organizacijoje labai reikalingos „bitės darbininkės“, nes dažniausiai patiems ideologiniams vadams juodas darbas visai nepatinka: „Kartą Kalifornijos grupė paprašė manęs sudaryti telefonų sąrašą. Visą vakarą neprisiverčiau niekam paskambinti. Kitą vakarą mieste klijavome plakatus. Likdavau gatvėje. Net negalėdavau prieiti prie durų. Negaliu parašyti pranešimo spaudai. Sugaiščiau tam visą dieną, o rezultatas būtų niekingas. Kas nors kitas puikų pranešimą spaudai sukaltų per pusvalandį. Taigi jie greit suprato, kad tai ne tas darbas, kurį vertėtų patikėti Derrickui.“ Kiekvieno iš mūsų pasaulio suvokimą, nuostatas ir vertybes labai sąlygoja mūsų asmeninė patirtis. Ypač ankstyvoji vaikystė. Beje ir man atrodo, kad šiuolaikinis kapitalistinis pasaulis pilnas įvairiausių problemų: globalinis atšilimas, šiltnamio efektas, kertami Amazonės miškai, tvenkiniuose veisiamos lašišos, dirvos erozija ir t.t. Pagal mano pasaulio suvokimą (mano haliucinaciją, kaip sako Derrickas) didžiąsias problemas sukelia auganti gamyba. O jos augimą skatina nemažėjantis žmonių noras vartoti daugiau ir daugiau, bei užsiropšti kuo aukščiau savo kultūros hierarchijos kopėčiomis. Iš tikro daugybė žmonių mūsų kultūroje yra valdomi kaip marionetės, tampomos už virvelių. Juos labai paprasta valdyti, kol jie baisiausiai trokšta geriausio visame kaime automobilio, būtinai nori pasistatyti didesnį ir prabangesnį namą nei kaimyno, įsigyti kuo daugiau daiktų, suteikiančių jiems prabangos ir prestižo jausmą. Kaip ir alkoholiką, kurį pilstuko pardavėjas, rodydamas butelį, gali nusivesti bet kur ir priversti daryti bet ką. Tik kas čia kalčiausias: pilstuko pardavėjas, butelis ar pats alkoholikas? Vienintelio tikslaus ir teisingo atsakymo turbūt nerasime, bet nenuginčysite, kad negeriančio, savo valią ir principus turinčio žmogaus su buteliu kažin kur nenuviliosi. Manau, nežiūrint visų trūkumų, kapitalistinė sistema, lyginant su totalitarinėmis socialistinėmis santvarkomis, turi vieną esminį skirtumą. Jei nenori, jei sugebi atsispirti bendruomenės ir kolektyvo spaudimui, gali ir nedalyvauti tose „žiurkių lenktynėse“, ir už tai nebūsi sušaudytas, uždarytas konclageryje ar ištremtas į Sibirą. Gali nedirbti samdomo darbo ir gyventi iš savo amato ar knygų rašymo kaip ir Derrickas Jensenas, netgi gali agituoti sunaikinti tą sistemą ir nebūsi įkištas į „šaltąją“, gali gyventi kaime ir taupyti energiją bei pinigus, savo išradimų pagalba, kaip koks Petras Dargis, gali netgi keliauti pas čiabuvius ir gyventi ten kaip pirmykščiai žmonės, gali kurti savo religiją ar bendruomenę ir gyventi pagal savo moralines ir etines nuostatas ir t.t. Man tik labai nepriimtina ir neramu, kai žmogus, nesugebėdamas išsispręsti savo problemų ir prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą, vaikystėje iš tėvo patirtas nuoskaudas bando globalizuoti planetos mastu ir tikisi jas išspręsti sunaikindamas visą civilizaciją. Ir dar liūdniau, kad daugybė žmonių susižavėję jo klauso ir krykštauja iš laimės net nesusimąstydami, ką jis iš esmės siūlo. Jei tai nėra rinkodaros poza, padedanti parduoti daugiau knygų ir „užkalti“ daugiau pinigų seniai išbandytais kapitalistiniais metodais, tai šioje vietoje tikrai galime prisiminti, jog kai kurių žmonių nuostatos ir požiūris į gyvenimą turi haliucinacijos elementų. Ir labiausiai mane neramina, kaip pažymi ir pats autorius, tai, kad „nelaimei, žmonės ne tik fantazuoja, bet ir veikia pagal tas haliucinacijas.“
Vladas Pranevičius
