Ką tik paskelbtas šių metų trečiojo ketvirčio šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo antrasis įvertis: BVP padidėjo 10,8 proc. (lyginant su pernykščiu trečiuoju ketvirčiu). Realusis vidutinis darbo užmokestis išaugo 10,9 proc. (nominalusis – 17,9 proc.), tame skaičiuje valstybės sektoriuje jis padidėjo 6 proc., privačiame – 14 proc. (nominaliai – atitinkamai 12 ir 22 proc.).
Natūralu, tiesiog kaista mažmeninės prekybos apyvarta – per praėjusius dešimt mėnesių ji padidėjo beveik 19 proc. (palyginamosiomis kainomis).
Taigi, BVP kyla net realiai (infliacija tą kilimą „išgražina“ dar didesniais skaičiais, tik jie čia nereikalingi, nes kalbėsim apie gerovės kilimą) ir atsiranda gera proga įdėmiau pasižiūrėt į BVP rodomą mūsų vartojimo ir investavimo augimą.
Dingstį davė prieš gerą savaitę Briuselyje Europos Komisijos (EK) iniciatyva vykusi tarptautinė konferencija, skirta periodiškai iškeliamam klausimui – ar nėra tikslesnio gerovės rodiklio nei BVP? Kaip išmatuoti tautos pažangą, jos tikrą turtą ir gerovę?
BVP yra šalies gyventojų pajamos, gautos gaminant ir parduodant prekes ir paslaugas. Tos pajamos virsta išlaidomis perkant tas prekes ir paslaugas, todėl BVP skaičiuojamas ir pagal pajamas, ir pagal išlaidas.
To užtenka, kad suabejotume jo, kaip gerovės mato, tikslumu. Juk pajamos ir išlaidos gali būti daromos mūsų pačių turto sąskaita. To turto, kurio reikės mums kitais metais ar vėliau. Jei mes šįmet suvalgėm, bulves atidėtas sėklai, tai mūsų šiųmetinis BVP išaugo būtent tuo dydžiu, kokiu mes būsim skurdesni kitąmet, kai bulvių nebegalėsim užsiauginti ir teks verstis mažesniais ištekliais.
Jei sunaudojom naftą anksčiau nei sukūrėm būdą gauti kurą ir energiją branduolinės sintezės būdu, tai teks verstis mažesniu energijos kiekiu. Jei šįmet įsukom pajamų vaikymosi refleksą virš normalių „apsukų“, tai kitąmet jau labai nusiminsim, jei nepadidinsim pajamų tokiu dydžiu, kokiu jau įpratom. Ir taip toliau.
Antra, BVP rodiklyje neatsispindi rinkos vertės neturinčios gėrybės (pavyzdžiui, aplinkos kokybė ir jos kitimas, žmonių paslaugos vienas kitam – šeimose, šeimynose, kaimynų ir kitokiose bendruomenėse, jis taip pat visiškai ignoruoja gėrybių paskirstymo visuomenėje ypatybes.
Pavyzdžiui, tyrimai parodė, kad Danijoje ir Norvegijoje vaikų, kai jie suauga ir ima gyventi savarankiškai, 20 proc. pajamų lemia šeimos, kurioje jie užaugo, pajamos, tuo tarpu JAV ir Britanijoje net 50 proc. vaikų pajamų nulemia jų šeimos pajamos. Nes pastarosiose studijos universitetuose yra mokamos, o Danijoje ir Norvegijoje studijų kaštus dengia visa visuomenė.
Kanadiečiai mokslininkai patyrinėjo ir nustatė: BVP vienam gyventojui auga, ir taip pat didėja skyrybų skaičius, nusikalstamumas ir išlaidos azartiniams lošimams.
Amerikiečių mokslininkai pasiūlė alternatyvą BVP kaip gerovės mato rodikliui – Tikros pažangos rodiklį (TPR). Jis apskaičiuojamas vartojimo išlaidas (kurios priklauso nuo BVP) koreguojant pajamų nelygybės indeksu, taip pat pridedant grynąsias investicijas, namuose (šeimose) atliekamų darbų vertę, aukštojo išsimokslinimo teikiamą naudą, laisvanoriškos veiklos (labdaros organizacijose ir pan.) sukuriamą naudą ir atimant tai, kas tikrai blogina gyvenimą, bet nėra apskaitoma pajamose: nusikaltimų daromą žalą, laisvalaikio praradimus, nuostolius dėl nedarbo, būtinumo toli važinėti į darbą, nelaimingų atsitikimų žalą, aplinkos teršimo žalą, nepaliestos gamtos, miškų bei dirbamų žemių praradimą, nereprodukuojamų išteklių išsekimą, klimato kaitą, įsiskolinimą užsienio šalims.
Apskaičiavę visa tai amerikiečiai gavo tokį rezultatą: 1950-2004 m. BVP vienam gyventojui JAV pašoko nuo 11 762 dol. iki 36 595 dol., tačiau TPR vienam gyventojui, pradžioje kiek didėjęs, nuo 1970 metų nebesikeičia (sudaro 14-15 tūkstančių dol.).
Jei paklaustume amerikiečių, ar jie dabar laimingesni nei 1970 ar, tarkime, 1980 m., išgirstume, be jokios abejonės, tik tokios išvados patvirtinimą.
Vadinasi, BVP didinimas tą gerą dvidešimtmetį Amerikoje buvo iš esmės, beprasmis. Naudos ir laimės žmonėms jis nesuteikė. Į kažką neatsižvelgta, rutiniškai stengiantis gaminti kasmet vis daugiau prekių ir teikti paslaugų.
Žurnalas „The Economist“ ėmėsi apskaičiuoti subjektyvųjį gyvenimo kokybės vertinimą pasaulio šalyse ir palyginti jį su BVP vienam gyventojui (atsižvelgiant į perkamąją galią) kiekvienoje šalyje. Švedija pagal gyvenimo kokybės vertinimą užima pasaulyje 5 vietą, o pagal BVP ji yra 19 vietoje (2005 m. duomenys); taigi, skirtumas plius 14. Tuo tarpu JAV atvirkščiai – pagal BVP ji 2 vietoje, pagal gyvenimo kokybę – 13 (skirtumas: -11). Analogiškai gyvenimo kokybė atsilieka nuo pajamų pagal BVP Britanijoje (-16), taip pat mūsų padangėse: Latvijoje (-19), Lietuvoje (-22), Estijoje (-29), Baltarusijoje (-32), Rusijoje (-50).
Europos Komisija taip pat baudžiasi rasianti naujus, tikslesnius gerovės rodiklius. Jau 2008 m. pradžioje ji pateiks veiksmų planą tvariam augimui ir vartojimui pradėti įgyvendinti. 2010 m. turėtų būti parengta apskaitos sistema, kuri tiesiogiai įvertintų, greta įprastų ekonomikos parametrų, su aplinkos išsaugojimu susietus rodiklius.
Ta rodiklių sistema labiau orientuos į tvarų, stabilų ekonomikos augimą ir gerovės kilimą. Kitaip tariant, jie mažins žalą ir grėsmes, kurias didina primityviu tampantis orientavimasis vien į BVP augimą. Jei dėl jų bus sutarta, tuo pačiu jie taps politinių sprendimų kriterijais.
Esminė tokių paieškų priežastis aiški – nepaliaujamas pajamų ir turto didinimas ne tik mažina savo teigiamą prasmę, bet ir ima grėsti esamam gerovės lygiui. BVP vienam gyventojui kaip laimės rodiklis yra tik „išeitis iš bėdos“, o ne tikrasis gerovės indikatorius.
Kaip mums visiems pavyks susitarti dėl naujų gerovės rodiklių – tai jau visai kitas klausimas. Svarbiausia, kad mūsų nuomonės visi kiti paklaustų, o išklausę – atsižvelgtų. O dar svarbiau – mums tą nuomonę turėti.
