Vargiai rastume žmogų, visiškai neturintį kompleksų. Jie gali daryti didelę įtaką žmogaus elgesiui, kartais užvaldyti jo sąmonę. Kiekvienas žmogus yra unikalus, tad ir kompleksai yra labai individualūs. Tačiau psichoanalitikai išskiria kompleksus, kurie dažniausiai kankina žmoniją.
Visuomenėje įprasta manyti, kad kompleksai yra blogai. Iš dalies taip, tačiau kartu tai ir saugiklis nuo per didelio savęs vertinimo. Įveikus kompleksus, galima vertinti savo psichologinę būseną.
Garsusis imperatorius nebuvo toks jau mažaūgis, kaip įprasta manyti. Iš įvairių šaltinių galima spręsti, kad jo ūgis buvo 162-167 cm. Vis dėlto būtent jį pasirinko XX a. pr. psichologas Alfredas Adleris, kuris tyrinėjo neva didesnį mažaūgių vyrų agresyvumą. Pats A.Adleris Napoleono kompleksu pavadinto reiškinio ištirti nespėjo - jo darbą pratęsė kiti. Po 50 metų bandymų, tyrimų ir testų vis dėlto buvo prieita prie išvados, kad ūgis ir agresija niekaip nesusiję. Nepaisant to, iki šiol gaji nuomonė, kad kuo mažesnio ūgio vyras, tuo aktyviau jis kėsinasi užkariauti visą pasaulį.
Edipas - kelių antikos mitų herojus. Jo gyvenimas susiklostė gana nesėkmingai. Dar kūdikis atskirtas nuo tėvų, užaugęs grįžo į gimtąjį miestą, atsitiktinai užmušė savo tėvą ir paėmė į žmonas motiną. Sužinojęs tiesą išsidūrė akis ir pasitraukė į savanorišką tremtį.
Edipo vardu Zigmundas Froidas pavadino visą kompleksų sistemą, susijusią su meile motinai ir pavydu tėvui. Visi berniukai patiria ką nors panašaus, o liekamųjų požymių psichologai įžiūri ir suaugusių vyrų gyvenime. Pavyzdžiui, siekis būti pagirtam valdžią turinčio ar aukštesnę socialinę padėtį užimančio vyro. Tai vienas iš Edipo komplekso požymių - nesąmoningas kaltės prieš tėvą jausmas. Juk sūnus tėvą traktuoja kaip varžovą, kurį širdies gilumoje trokšta pašalinti, todėl “tėvo” - aukštesnį statusą turinčio vyro - pagyrimas suvokiamas kaip “nuodėmės” atleidimas.
Donžuano kompleksas
Žymusis ispanas gundytojas pasižymėjo ne tik daugybe meilės ryšių. Išskirtinė jo ypatybė - sprukti iškart po sugundymo. Gavęs tai, ko siekė, jis tučtuojau dingdavo, dar nespėjęs pranešti damai, kad jie “išsiskiria kaip jūroje laivai”.
Donžuano kompleksą psichologai laiko rimtu seksualiniu sutrikimu. Nelaimingasis donžuanas priverstas sprukti iš nuodėmės guolio kuo greičiau, kad tik neišgirstų, kaip ji pasako: “Nejaugi dėl šito aš paaukojau savo garbę ir dar buvau priversta tris naktis iš eilės klausytis tavo siaubingų serenadų?!” Visišką kokybės nebuvimą vargšelis priverstas maskuoti nesaikinga kiekybe - siekti moters donžuanui kur kas paprasčiau ir saugiau negu ją turėti.
Kvazimodo kompleksas
Pamenate Viktoro Hugo romano herojų? Tokį dvasingą ir tokį baisų pažiūrėti... Vadinamasis Kvazimodo kompleksas dažniausiai, deja, žymi visiškai atvirkščią dalyką: nepriekaištingos išvaizdos asmuo turi didelių psichologinių problemų būtent dėl... išvaizdos. Jie baidosi veidrodžių, negali žiūrėti į savo atvaizdus, o mazochistiškai apžiūrinėjančius kokią riebalinę raukšlelę ar iškilusį spuogą juos gali ištikti isterijos priepuolis.
Psichologai tvirtina, kad šis kompleksas slepia giliau glūdinčias problemas. Nuo jo dažnai kenčia seksualinį spaudimą patiriančios paauglės, potencijos sutrikimų turintys vyrai ar šiaip pernelyg ilgai stresą patiriantys žmonės. Nuo trikdančių kontaktų su aplinka jie ginasi visu savo elgesiu tarsi sakydami: Aš labai bjaurus, aš tiesiog išsigimėlis, su manimi niekas tiesiog negali turėti jokių reikalų.”
Gydyti kvazimodus standartinėmis sėkmės programomis “Patikėk, kad esi nuostabus” - beviltiškas reikalas. Būti nuostabūs jie iš tiesų visiškai netrokšta. Jie nori tik atsikratyti streso.
Kaino kompleksas
Kol Kainas plušo savajame darže, jo jaunėlis broliukas klajojo po miškus ir laukus medžiodamas visokius triušius. Kai atėjo laikas sudėti aukas Dievui, išrankusis Kūrėjas pasirinko Abelio pasiūlytą šviežią mėsytę, o ne Kaino vaisius ir daržoves. Kainas įsižeidė ir trenkė broliui akmeniu per galvą, taip tapdamas pirmuoju žudiku žmonių giminėje.
Kaino kompleksas gresia praktiškai kiekvienam, turinčiam jaunesnių brolių ar seserų - juk jie yra varžovai kovoje dėl tėvų meilės ir dėmesio. Augant kompleksas paprastai išnyksta, bet kartais ima reikštis vos ne visai priešingais būdais. Kartais kainas visą gyvenimą vos gali pakęsti savo brolį ar seserį, pyksta ant jų dėl menkiausios priežasties ar išvis be jos, o kartais ima perdėtai rūpintis, prisiimdamas greičiau tėvų, o ne vyresniojo brolio ar sesers funkcijas. Beje, antrasis variantas kelia didesnį rūpestį psichologams, nes išduoda giliai glūdintį kaino kaltės jausmą. Išpirkti tą tikrą ar menamą kaltę dažnai siekiama visą gyvenimą.
Upių dievo sūnus Narcizas buvo toks gražus, kad aplink jį nuolat sukosi ne tik merginos, bet ir vyrai (Elados tradicijoms tai nėmaž neprieštaravo). Drovus jaunuolis gerbėjų kratėsi kaip išmanydamas, todėl galiausiai viena iš atstumtųjų nimfų įpykusi prakeikė jį meilei be jokios vilties sulaukti atsako. Taigi vaikinas įsimylėjo savo paties atvaizdą upės vandenyje ir visą laiką leido beviltiškai mėgindamas apkabinti tekantį vandenį.
Psichologijos mokslui jis padovanojo iš karto dvi sąvokas: “narcisizmas” ir “Narcizo kompleksas”. Pirmoji tiesiog apibūdina susižavėjimą savąja asmenybe ir aplinkinių ignoravimą, o štai antroji žymi kur kas sudėtingesnį reiškinį. Jo auka dažniausiai tampa tas, kuris gražus ir protingas, o svarbiausia - mylimas. Nuo kūdikystės nuolat girdėdamas aplinkinių pagyras, paauglystės jis sulaukia jau tempdamas nemenką ambicijų, lūkesčių ir maksimalistinių ateities planų naštą. Jis žino, kad jam skirta visada būti stipriausiam, gražiausiam ir protingiausiam, kad jis bus prezidentas ir ves princesę. Bėda ta, kad menkiausia nesėkmė, su kuria normalus žmogus galėtų susitaikyti, ją kokiu nors būdu apeiti ar įveikti, Narcizui gali tapti lemtinga, neįveikiama kliūtimi. Geriausiu atveju įgimtas perfekcionizmas privers jį suktis dviguba jėga, blogiausiu - jo asmenybė ims pamažu trupėti, skeldėti, kol galiausiai subyrės, palikdama tik buvusios šlovės griuvėsius.
Teksto autorė Raimonda BAUBLYTĖ.
