Lietuva garsėja ne tik pinigų klastotojais, bet ir pogrindinėmis banknotų spaustuvėmis.
„Akistatos“ 41-ajame numeryje rašėme apie Kaune nuteistus eurų gamintojus. Klastotojai dirbo taip profesionaliai, kad net specialistai sunkiai atskyrė Lietuvoje padirbtus pinigus nuo tikrų.
Teisme buvo išsiaiškinta, kad organizuota grupuotė pagamino beveik 14 milijonų eurų. Teismas jų „nuopelnus“ įvertino nuo vienerių metų laisvės apribojimo iki 7 su puse metų neleisvės. Ši Kauno klastotojų gauja pagal savo nelegalios gamybos mastus buvo viena stambiausių Europoje.
Pažvelgusi į praeitį, „Akistata“ atrado, kad lietuviai pinigus padirbinėjo ir anksčiau. Lietuvoje, pasirodo, esama ir pinigų padirbinėtojų mėgėjų, ir profesionalų, ir net spaustuvių, gaminusių padirbtus banknotus.
Žiaurios bausmės negąsdino
Pasak senovės metraščių, pirmieji šiuolaikinio pavidalo pinigai – monetos – pradėti naudoti maždaug prieš 5000 metų. Tose pačiose molio lentelėse ir dantiraščiuose jau užsimenama ir apie monetų padirbinėtojus.
Falsifikatoriai būdavo ilgam įkalinami, verdami aliejuje, jiems kapojamos rankos ar galvos, į burnas pilamas išlydytas švinas – niekas nepadėjo.
Mūsų kraštuose – ne kitaip. 1566 ir 1588 metų Lietuvos Statutuose už pinigų padirbinėjimą buvo numatyta mirties bausmė sudeginant ant laužo.
1919 metais Lietuvai tapus nepriklausomai ir 1922 metais įsivedus litą, jų padirbinėtojų buvo nedaug. Ne tik dėl to, kad gana greitai vėl netekome nepriklausomybės. Kita, svarbesnė priežastis – tuo metu dar nebuvo kompaktiškos spausdinimo technikos.
Studentų kūrinys – muziejuje
Sovietmečiu rublių padirbinėtojų irgi buvo labai mažai. Baugino Baudžiamojo kodekso straipsnis, grasinęs kalėjimu iki 15 metų arba net išimtine mirties bausme, be to, tada dar irgi labai trūko spausdinimo technikos.
Sovietų Sąjungos istorijoje išgarsėjo tik vienas klastotojas – Viktoras Baranovas. Jis savo daržinėje padirbinėjo 25 ir 50 rublių nominalo banknotus taip kokybiškai, kad jo klastotes valstybinis bankas iš pradžių palaikė tikrais pinigais. Iki buvo pasodintas kalėti 12 metų, V. Baranovas spėjo išplatinti apie 23 000 rublių.
Viename Maskvos muziejuje yra sovietmečiu studentų pagamintas kompaktiškas aparatas, neva skirtas spausdinti 10 rublių banknotus. Jį pirkti norėję Gruzijos spekuliantai apsidraudė – atspausdintas dešimtines pirma nunešė patikrinti į banką. Ten išgirdę, jog pinigai tikri, už įrenginį studentams sumokėjo milžinišką sumą. Tačiau parvežtas namo ir paleistas aparatas jau pirmą dieną sugedo. Jį pradarę pietiečiai pamatė, kad tos „staklės“ ne spausdino, o tik tiekė tikras dešimtines iš „atsargų“, kol jos baigėsi.
Slaptas eksportas iš Turkijos
Antrą kartą Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir įvedus laikinuosius talonus, o 1993 metais – litus, suspindo klastotojų akys. Dėl tuščio iždo ir korupcijos Vyriausybėje pirmieji mūsų pinigai buvo labai prastos kokybės – atspausdinti ant visiems lengvai prieinamo paprasto popieriaus, su beveik neįžiūrimais vandens ženklais, be kitų apsaugos priemonių.
Kaip tik tuo metu rinkoje pasirodė personaliniai kompiuteriai, atvaizdų skeneriai ir spalvoti spausdintuvai, tad sukčiai pasiraitojo rankas.
Kad nervų negadintų policija, viena nusikaltėlių gauja laikinuosius 500 talonų banknotus spausdino Turkijoje. Manoma, kad klastotojai pasipelnė į apyvartą paleidę dešimtis tūkstančių banknotų su „žvėreliais“.
Pirmieji litai taip pat buvo labai nekokybiški, lengvai padirbami kompiuterių spausdintuvais. Litų klastotojų daugėjo žymiai sparčiau nei spėdavo gaudyti policija. Klastočių gamintojų apmažėjo tik įvedus sunkiau padirbamus dabartinės išvaizdos litus.
Mėgėjai ir profesionalai
Kriminalistai ir bankininkai pinigų padirbinėtojus skirsto į dvi kategorijas. Pirmoji – mėgėjai, paprastai namų spausdintuvu kartkartėmis atspausdinantys palyginti nedaug banknotų (dažniausiai kokiam nors pirkiniui), dažniausiai prastos kokybės ir ant paprasto popieriaus. Tarp tokių klastotojų pasitaiko net vaikų. Ne taip seniai Gargžduose įkliuvo du keturiolikmečiai, bandę artimiausiame kioske prie savo namų iškišti kompiuteriniu spausdintuvu atspausdintą 50 litų banknotą. Kioskininkė apgaulę iš karto pastebėjo ir pranešė „kur reikia“. Vos vaikiai grįžo namo, į duris paskambino policininkai.
Tam, kad pinigus būtų sunku suklastoti, banknotai spausdinami ant specialaus, niekur nepardavinėjamo popieriaus, į kurio sudėtį būtinai įeina medvilnė, linai ar kiti augaliniai pluoštai. Parenkami specialūs dažai, kelios spausdinimo technologijos. Pastaruoju metu užnešamos ir prieš šviesą spalvas keičiančios lazerinės hologramos.
Tačiau antra nusikaltėlių grupė – profesionalai – sugeba suklastoti visas minėtas apsaugos priemones. Profesionalai pinigus padirbinėja labai kokybiškai ir gausiai. Didžiausias profesionalų rūpestis – klastočių realizacija. Policija pinigų padirbinėtojus profesionalus dažnai suseka būtent klastočių realizacijos metu.
Vos tilpo į teismą
Bene garsiausia profesionaliu pinigų padirbinėtojų gauja – Telšių „šiliniai“ – taip pat buvo susekti realizuodami savo suklastotą produkciją.
2004-ųjų gruodį Šiaulių apygardos teismo salė buvo sausakimša ne tik nuo žiūrovų. Kaukėtų, automatais ginkluotų policininkų atvesti 14 teisiamųjų vos sutilpo į narvą. Paskutinis buvo atlydėtas gaujos vadeiva – 37 metų Vincas Šilys.
Prireikė net 10 metų, kol policija surinko pakankamai įrodymų dėl Telšius šiurpinusios gaujos nusikaltimų. „Šiliniai“ reketavo, apiplėšinėjo ir žudė verslininkus ar konkurentus, sprogdino bombas, gamino narkotikus, klastojo JAV dolerius. Už tai gaujos nariai nuteisti kalėti 9–14 metų.
Tik 9 klases baigęs V. Šilys 1990-ųjų pradžioje subūrė gaują. Po kiek laiko pašalinę konkurentus – Arūną Šileikį, Bronių ir Algirdą Jonikus, – „šiliniai“ valdė Telšių nusikalstamą pasaulį.
Legaliai V. Šilys bei jo patikėtiniai vertėsi tauriųjų metalų prekyba, grasinimais ar apgaule pusvelčiui supirkinėjo nekilnojamąjį turtą, įsteigė kelias prekybos įmones. Vadeiva net buvo nusipirkęs pirmosios savo darbovietės – Telšių „Masčio“ fabriko – akcijų paketą.
Išvystė plačią veiklą
Naktimis „šiliniai“ rinko duokles iš vagių bei prostitučių sąvadautojų, lankė verslininkus – iš jų reikalaudavo neva atiduoti skolą arba „užsimokėti už ramybę“. Nepaklusniųjų įmonės buvo apmėtomos granatomis, grobiamas turtas, fiziškai susidorojama.
V. Šilio gauja buvo „apmokestinusi“ beveik visus Telšių verslininkus ir įmones. Bet vadeivai pajamų buvo vis maža – jis įsteigė narkotikų (amfetamino) laboratoriją bei pinigų spaustuvę.
V. Šilys nutarė nesismulkinti su litais – ėmėsi padirbinėti 100 JAV dolerių banknotus, sėbrams paaiškindamas, jog tai paklausi prekė ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, kur jis turėjo ryšių.
Gauja įsigijo tiems laikams modernius kompiuterius, skenerius ir net ofsetines stakles. Visa ši technika buvo paslėpta kaimo prie Platelių ežero sodyboje. Nusikaltėliai patys gaminosi net popierių, į kurio vidų sugebėdavo įklijuoti apsauginio metalo tinklelio imitaciją.
Vėliau į Lietuvą atvykusi JAV iždo pareigūnė pripažino, jog V. Šilio gaujos banknotai gana kokybiški.
Klastočių – už milijonus
Netikras dolerių šimtines V. Šilys platino per savo valiutos keityklą Telšiuose, klastotėmis mokėjo už perkamą nekilnojamąjį turtą ir automobilius, taip pat šiuos banknotus dosniai dalino savo gaujos nariams. Manoma, kad didelė dalis falsifikatų buvo išvežami ir realizuojami Maskvos nusikaltėliams. Kalbama, kad iš viso „šiliniai“ padirbo ir į apyvartą paleido iki 30 milijonų JAV dolerių.
2000-ųjų balandį kriminalinė policija apsupo spaustuvę ir joje sulaikė triūsiančius „šilinius“: I. Šakalį, D. Vauką, R. Laukį bei V. Račį.
2004-ųjų sausį V. Šilys nuteistas kalėti 14 metų. Raimondui Laukiui (30 m.) teismas skyrė 10 metų. 25 metų Darius Vaukas kolonijoje turėtų vargti pusmečiu trumpiau. Imantui Šakaliui (25 m.) skirta kalėti 9 metelius. Gaujos narys Vaidotas Račys (36 m.) iki teismo buvo paleistas ir pabėgęs pasislėpė užsienyje. Kiti gaujos nariai gavo panašias bausmes. Dauguma jų jau atkalėjo pusę paskirto nelaisvės laiko ir jau paleidžiami namo.
Sigitas Stasaitis
