Kai buvo išvežtos į SOS vaikų kaimą, mažiausioms mergaitėms buvo vos penkeri ar septyneri metai. Joms uždrausta bendrauti ir su Gatajevais, ir su kitais šeimos vaikais, su kuriais anksčiau siejo artimas ryšys. Rusija siekia išvežti į Ramzano Kadyrovo valdomą Čečėniją šešis vaikus, kurie po gėdingos Valstybės saugumo departamento (VSD) ir prokuratūros operacijos prieš Grozno angelais vadinamus Chadižat ir Maliką Gatajevus jau daugiau nei trejus metus yra laikomi Vilniaus SOS vaikų kaime.
“Rusijos Federacijos prezidento Vaiko teisių įgaliotinis Pavelas Astachovas kreipėsi į Lietuvos Respublikos vaiko teisių įgaliotinį ir užsienio reikalų ministrą, prašydamas padėti sugrąžinti į tėvynę šešis vaikus" – rašoma Rusijos tarnybos išplatintame pranešime spaudai.
Nurodoma, kad Rusijos pusė šį klausimą kėlė 2011 metais, kai Lietuvoje lankėsi delegacija, vadovaujama Čečėnijos Respublikos užsienio ryšių, nacionalinės politikos, spaudos ir informacijos ministro, taip pat per Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo vizitą. Dėl vaikų “sugrąžinimo" Rusijos URM yra pateikusi Lietuvai kelias diplomatines notas.
„Artimiausiu metu žmogaus teisių gynimo organizacijų atstovai, oficialūs vaikų globėjai ir dviejų nepilnamečių tėvai rengiasi apsilankyti Lietuvos Respublikoje. Lietuvos pusė paprašė pateikti pažymas, patvirtinančias vaikų gyvenimo ir išlaikymo Čečėnijoje sąlygas, jei jie būtų grąžinti. Dokumentų paketas surinktas“,– rašoma Rusijos prezidento Vaiko teisių įgaliotinio spaudos tarnybos pranešime.
Ekspertai.eu primena, kad šių metų gegužę Suomija suteikė politinį prieglobstį Chadižat ir Malikui Gatajevams, kurie iš Lietuvos buvo priversti išvykti dėl VSD persekiojimo. Anot žinomos žmogaus teisių gynėjos Oksanos Čelyševos, tai pirmas atvejis Europos istorijoje, kai trečiosios šalies – Rusijos – piliečiams suteikiama apsauga nuo vienos iš Europos Sąjungos narių, šiuo atveju Lietuvos, kitoje. Iki šiol nei prezidentė Dalia Grybauskaitė, nei Užsienio reikalų, nei Teisingumo ministerijos nėra pateikę jokių komentarų dėl šios Lietuvą tarptautinėje erdvėje diskredituojančios istorijos.
Vaikai, kuriuos siekiama išvežti į brutaliu R. Kadyrovo režimu ir žmogaus teisių pažeidimais garsėjančią Čečėniją, Vilniaus SOS vaikų kaime atsidūrė po to, kai 2008-ųjų spalio 14 dieną VSD Kaune suėmė šimtus karo našlaičių išgelbėjusius Ch. ir M. Gatajevus.
Vos po poros dienų – 2008 metų spalio 16 dieną – Grozne R. Kadyrovo milicijos pulko darbuotojai iš vaikų namų pagrobė 24 metų Gatajevų globotinį Muslimą Utsajevą. Tardymų metu jis buvo mušamas, klausinėjant apie Ch. ir M. Gatajevus ir grasinant, kad vaikų namai bus sunaikinti. Vėliau vaikiną kankino slaptame kalėjime sadisto R. Kadyrovo tėvonijoje. Apie M. Utsajevo pagrobimą pranešė ir jo išlaisvinimu rūpinosi žymi žmogaus teisių gynėja Natalija Estemirova, iki kurios nužudymo tuo metu buvo likę vos pusė metų. Dabar jis su šeima gyvena vienoje iš Europos valstybių, kur gavo politinį prieglobstį.
Tuo metu Lietuvoje suimtiems Ch. ir M. Gatajevams VSD ir prokuratūra inkriminavo smurtą prieš pilnamečius globotinius, reketą ir grasinimus nužudyti. Tokie kaltinimai sukurpti iš šeimyninio kivirčo su 20-mete Seda Esimbajeva, kuri, kaip paliudijo kiti Gatajevų augintiniai, buvo VSD pareigūno Donato Šumskio meilužė.
Šį buitinį konfliktą tyrė net septyni VSD Kauno apygardos skyriaus pareigūnai, kuriems vadovavo Kauno apygardos prokuratūros prokurorė Nomeda Oškutytė. Bylą kuravo buvęs VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas, o dabar Seimo vicepirmininko liberalcentristo Algio Čapliko patarėjas Dainius Dabašinskas, linksniuotas pulkininko Vytauto Pociūno pomirtinio šmeižto istorijoje, bei VSD Kauno apygardos skyriaus viršininkas Egidijus Storpirštis.
2009-ųjų spalį po beveik metus trukusio kalinimo Ch. ir M. Gatajevams išvykus į Suomiją, paskui juos išvažiavę pilnamečiai globotiniai šios šalies teismuose paliudijo apie smurtą, kuriuo Lietuvos saugumiečiai prievartavo duoti parodymus prieš juos išauginusius žmones.
Kai 2009 metų vasario 24-ąją dvidešimtmetis Denis Volovskis Kauno miesto apylinkės teismo posėdyje pasakė neturįs savo globėjams jokių pretenzijų, kitą dieną VSD pareigūnai išsivežė jį į savo būstinę Kauno Šilainių rajone. Ten mažiausiai 6 saugumiečiai 7 valandas prievartavo vaikiną liudyti prieš Ch. ir M. Gatajevus. Grasino, kad jei šis atsisakys, bus pasodintas į kalėjimą už melavimą teismui arba išsiųstas į Rusijai priklausančią Čečėniją. Supratę, kad jaunuolis nesutiks liudyti prieš savo globėjus, VSD pareigūnai jį įkalbinėjo laikinai, kol vyks teismo procesas, išvažiuoti iš Lietuvos.
Kaip Helsinkio teismui liudijo B.Mustijeva, prieš kiekvieną posėdį VSD pareigūnai įbrukdavo Ch. ir M. Gatajevų augintiniams parodymus, kuriuos jie turėdavo kartoti teisme. „Teisėjai yra mūsų pusėje, VSD niekada nepralošia savo bylų“, – sakydavo saugumiečiai.
Įkalinus sutuoktinius, 2009 metų sausio 15 dieną nepilnamečiai šeimos vaikai, tarp jų ir du biologiniai Ch. ir M. Gatajevų sūnūs bei dukrelė, buvo išvežti į Vilniaus SOS vaikų kaimą (priimant šį sprendimą aktyviai dalyvavo VSD pareigūnų grupei vadovavusi prokurorė N. Oškutytė) ir izoliuoti, draudžiant pasimatyti net su giminėmis Julija ir Zauru Gatajevais.
Šoką patyręs ir į šeimą norėjęs grįžti vienuolikametis Ch. ir M. Gatajevų sūnus uždarytas į Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės universitetinį vaikų ir paauglių skyrių, kur dvi savaites – nuo 2009-ųjų balandžio 8 iki 22 dienos – “gydytas" tokiais stipriais vaistais kaip haloperidolis, cyclodolis, truxalis ir tizercinas.
Šiuo metu jis gyvena Suomijoje kartu su politinį prieglobstį gavusiais tėvais, jam teikiama pagalba reabilitacijos centre, įsteigtame kankinimų aukoms. “Berniukui diagnozuota sunki psichologinė trauma, kurią jis patyrė būtent Lietuvoje ir būtent po to, kai pakliuvo į SOS vaikų kaimą. Tačiau Suomijoje vienuolikametis puikiai mokosi, turi daug draugų tarp suomių, rusų, čečėnų, kalba visomis šiomis kalbomis, niekas dėl jo nesiskundžia ir jis nepatiria jokių bendravimo problemų. Liko tik baisūs prisiminimai", – pasakojo O. Čelyševa.
Pagalbą Suomijos medikai teikia ir Ch. Gatajevai, kurios sveikatą sunkiai sutrikdė Lietuvoje patirtas persekiojimas.
Per daugiau nei trejus metus Ch. ir M. Gatajevams nė karto nebuvo leista pasimatyti su vaikais, likusiais Vilniaus SOS vaikų kaime. Jauniausios mergytės į šią įstaigą papuolė būdamos vos penkerių ar septynerių metų amžiaus, o beveik nuo pat kūdikystės jas auginusius sutuoktinius vadino mama ir tėčiu. Jiems uždrausta bendrauti net telefonu. Laiškai, kuriuos Ch. ir M. Gatajevai rašė iš kalėjimo, buvo cenzūruojami – tų, kurie neįtiko globos įstaigos administracijai, vaikams neduodavo.
Nukertant bet kokius ryšius su įtėviais, ypač “nusipelnė" SOS vaikų kaimo administracija ir Kauno rajono Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) vedėja Janina Dabašinskienė. Anot liudininkų, konsultacijas šiuo klausimu teikė VSD.
Kai 2009 metų rugsėjo 9 dieną iš kalėjimo paleisti Ch. ir M.Gatajevai kreipėsi į SOS vaikų kaimo administraciją ir Kauno r. VTAS, prašydami pasimatymo su globotiniais, jis buvo vilkinamas, tad sutuoktiniai pasiskundė tuometei vaiko teisių apsaugos kontrolierei Rimantei Šalaševičiūtei. Ji surengė susitikimą su SOS vaikų kaimo vadovu Dainiumi Miežiu ir socialiniu darbuotoju Zigmu Giedrimu.
„Mus apstulbino jų pareiškimas, kad apie Gatajevų norą susitikti su vaikais pateikta informacija VSD. Be to, jie pasakė, kad bendrauti leis vieninteliu atveju – jei VSD tam neprieštaraus. Tai buvo tiesiai šviesiai pasakyta per susitikimą su R. Šalaševičiūte“, – pasakojo šio pokalbio liudininku tapęs Gatajevų šeimos bičiulis Gintautas Bukauskas.
Buvo visiškai nutraukti ir mažųjų ryšiai su kitais šios šeimos vaikais, kurie jiems buvo kaip broliai ir seserys. Telefoninio pokalbio įrašas liudija, kad 2012 metų vasario 6 dieną SOS vaikų kaimo direktorius D. Miežis uždraudė aplankyti vaikus net Belkis Mustijevai, nors ši Gatajevų užauginta mergina yra vienas iš nedaugelio jiems artimų žmonių.
Globos įstaigoje vaikams nebuvo sudarytos sąlygos mokytis gimtųjų čečėnų ir rusų kalbų, perimti savo tautų kultūros tradiciją.
Visa tai šiurkščiai pažeidžia 1995 metais Lietuvos ratifikuotą Vaiko teisių konvenciją, kurioje įtvirtinta vaiko teisė išsaugoti savo identiškumą, įskaitant šeimos ryšius, kultūrą, religiją, kalbą. Tai privalo būti užtikrinta ir tada, kai vaikas netenka šeimos ar keičiami jo globėjai. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas pabrėžė, kad būtina, jei tik įmanoma, išlaikyti vaiko ryšius su tėvais, šeima ir platesne bendruomene.
Nors šiuos klausimus ne kartą kėlė Gatajevų šeimą palaikantys žymūs žmogaus teisių gynėjai, Suomijos ir kitų šalių menininkai, prie Lietuvos ambasadų Helsinkyje ir Vienoje vyko piketai ir išsiųstas laiškas Lietuvos vaiko teisių apsaugos kontrolierei Editai Žiobienei, į jį nesulaukta jokio atsakymo, vaikai taip ir liko izoliuoti SOS vaikų kaime.
2011 metų sausio 28 dieną, kai Ch. ir M. Gatajevai jau buvo pabėgę į Suomiją, Grozno administracija atėmė iš jų globos teisę.
„Viskas rodo, kad Lietuvos atstovai ketina pasilikti vaikus savo šalyje, nors neturi tam jokių teisių“, – šį sprendimą aiškino Čečėnijos užsienio ryšių, nacionalinės politikos, spaudos ir informacijos ministras Šamsailas Saralijevas, paskirtas laikinuoju globėju.
Šiuo metu artėjama prie gėdingos atomazgos: VSD ir prokuratūrai sunaikinus Grozno angelų šeimą, Lietuva prievartaujama sėsti prie derybų stalo su R. Kadyrovo parankiniais.
