Šiandien Konkurencijos taryba tars paskutinį žodį dėl kartelinio pieno perdirbėjų susitarimo tyrimo. „Numelžti“ galima per du šimtus milijonų litų, klausimas - ar konkurencijos sargai ryšis tai padaryti?
Pieno perdirbėjai tvirtina, kad 10 proc. metinės apyvartos dydžio baudos visiškai sužlugdytų pieno pramonę Lietuvoje. Baisu. Vis dėlto esame valstybė, palaikanti sveiką, stiprų ir augantį verslą.
Bet ar derėtų tik pirštu pagrūmoti verslininkams, kurie „melžė“ praktiškai visus Lietuvos gyventojus? Konkurencijos taryba paviešino visų įtariamųjų sąrašą, o taip ji elgiasi tik tuomet, kai turi tikrai rimtų galimo kartelio įrodymų. Taigi, nors oficialiai nepaskelbtas, kartelis egzistuoja visų mūsų galvose, o jeigu turima pakankamai rimtų jo įrodymų, įspėjimas ar simbolinės baudos būtų, švelniai tariant, nesuprantama bausmė.
Tačiau kol kas niekas nežino, ar konkurencijos sargai tokius įrodymus turi. Galbūt, kaip nuogąstauja kai kurie rinkos ekspertai, vykdoma politizuota raganų medžioklė, ir jeigu Konkurencijos tarybos tyrimas virs šnipštu, jos pirmininko Rimanto Stanikūno galva (kurią šiais civilizuotais laikais įkūnija užimamas postas) taps labiausiai trokštamu verslininkų trofėjumi. O jeigu ne?
Taip, stambioji pieno pramonė žlugtų. Bet juk tai nebūtinai yra blogas reiškinys. Kas blogiau - nenubausti įžūlių pažeidėjų ir leisti jiems toliau dirbti ar skirti astronomines baudas, pieno pramonę įstumiant į itin nejaukią padėtį?
Viena vertus, griūtų kelios stambios įmonės. Bet juk pieno produktai - toks dalykas, be kurio neapsieina beveik nė vienos lietuvių šeimos stalas, taigi tikrai nebūtų taip, kad Lietuvoje neliktų kam perdirbti pieno. Astronominės baudos veikiausiai būtų didžiosiomis raidėmis įrašytos į šalies ekonomikos istoriją, ir būtent šis faktas būtų puikus motyvas potencialiems pažeidėjams netampyti konkurencijos liūto už ūsų. Be to, milžinų žlugimas galbūt išaugintų naują, sveikesnę pieno pramonės kartą. Tad, matyt, neverta apsiriboti vien verslo požiūriu, nuostolių skaičiavimu ir ašaromis dėl potencialių bedarbių (kuriuos beveik neabejotinai įdarbintų kitos šio sektoriaus įmonės).
Kad ir kaip būtų, verdiktas pienininkams bus puikus orientyras, pranašaujant, kas laukia mėsos perdirbėjų, duonos gamintojų ir kitų maisto pramonės atstovų, atsidūrusių po Konkurencijos tarybos didinamuoju stiklu. Milijoninė bauda vieniems veikiausiai reikš liūdną kitų ateitį, o galbūt suveiks kaip drausminamoji priemonė, dėl kurios potenciali nauda iš kartelio atrodys it lašas jūroje, palyginti su už tai gresiančia atsakomybe.
Vis dėlto viduramžiais ne be reikalo būdavo viešai vykdomos bausmės vagims ir kitokio plauko niekdariams. Mat vieša bausmė - viena geriausių nusikaltimų prevencijos priemonių. Žinoma, niekas pieno perdirbėjų nekars ir nesodins ant baslių. Bet šiais laikais, kai piniginę skauda labiau nei kūną, astronominės baudos būtų kur kas geresnis sprendimas nei švelnus „daugiau taip nedarykit“.
