Stebint viešus kivirčus Lietuvoje, kartais atrodo, kad čia vyksta trys milijonai karų. Kartais priežastys, lemiančios karus, kone absurdiškos: pavyzdžiui, lenkiški gatvių pavadinimai įvardijami kaip grėsmė lietuvių kalbai, o kur dar meilė arba neapykanta – tai ES, tai Rusijai, tai Amerikai, tai kam tik nori. Kad karai, o ypač prieš įsivaizduojamas grėsmės, skurdina Lietuvą, čia vis dar neatrasta mintis.
Todėl kartais kyla klausimas - ar tikrai visa tai tik lietuviškas pyktis, ar kažkieno kito politinės reklamos dalis? Deja, dažniausiai už vienos ar kitos „priešo“ linijos slepiasi asmeniniai politikų ir partijų interesai: V. Tomaševskis, P. Gražulis, V. Uspaskichas, N. Venckienė ir kiti „kovotojai“ seniai įrodė, kaip paranku turėti priešų – tada, kai jų turi, rinkėjai tave laiko didvyriu. Ir visai nesvarbu, jei kovoji tik su vėjo malūnais.
Ir net tada, kai Lietuvą Rusijos propagandos mašinos maišo su žemėmis, niekam nekyla mintis, jog reikėtų apriboti asmenines ambicijas. Priešingai: atsiranda gana nemažai žmonių, kurie ragina nekovoti su grėsmėmis, patylėti, arba net pritaria tiems, kas dergia Lietuvą. Tuomet ir paaiškėja, kad tie kovotojai, kurie visur regi grėsmės, tenori politinio posto, o ne apsaugoti Lietuvą.
Kodėl gi isteriškas ir dažnai net policijos pareigūnams į atlapus kimbantis P. Gražulis staiga ima advokatauti B. Bradauskui, nors visuomet primena apie savo patriotiškumą ir disidentinę praeitį?
Taip pat elgiasi ir visi kiti „sistemos“ puolami veikėjai, kurie dar niekam šitame pasaulyje nepadėjo: V. Tomaševskis tikrai nepagerino lenkų tautybės žmonių padėties Lietuvoje, net atvirkščiai, patys lenkai nenori turėti su jo manipuliacijomis nieko bendra. Neverta ir kalbėti apie N. Venckienės kovas su sistema, kai moteris lyg niekur nieko pasislėpė nuo bet kokio teisingumo. Juk yra tarptautiniai teismai – kodėl į juos taip ir nebuvo kreiptasi, jei Lietuvos teismai tokie sugedę?
Tautininkai, regis, taip pat nenorėtų, kad Lietuva būtų konkurencinga valstybė – jiems geriau visas užsienio kompanijas išvyti ir toliau sėdėti valstybės tarnyboje, visiškai negalvojant apie ateitį. Patriotizmas gali būti naudingas, kai kovojama su realiomis grėsmėmis, bet čia taip išeina, kad patys tautininkai tampa Lietuvos priešais. Kitaip jie kovotų su Rusijos propaganda, bandymais pačioje Lietuvoje drausti Nepriklausomybės aukštinimą ir t.t. Jei esi patriotas ir nori ginti šalį – tai gink ją nuo visokio blogio, o ne tik nuo to, kuris tau parankus. Nes tai rodo, kad žmonės tiesiog kovoja už vietas politikoje, valstybės tarnyboje ar TV eteryje. Bet tikrai ne už Lietuvą.
Jau banalu sakyti dėl ko žmonės emigruoja – Lietuva trečia nuo galo ES pagal bendrą uždarbio dydį. Tai – dar baisiau už Rusijos propagandą. Kodėl tautininkai ar tomaševskininkai, ar kas tik nori, nekovoja prieš akivaizdų skurdą? Kodėl nėra tokių kovotojų, kurie kovotų prieš savižudybes, nedarbą ar socialinę atskirtį?
Paaiškinimas gali būti paprastas: tam reikia ir proto, ir aukoti savo asmeninius interesus. Todėl ir turime tris milijonus karų su vėjo malūnais. Bendras interesas, kai kalbama apie Lietuvą, turėtų būti paprastas - jos gerovė. Todėl kova prieš lenkiškus gatvių pavadinimus – tai kova prieš, ne už Lietuvą. Kova prieš užsienio kapitalo atėjimą į Lietuvą – irgi kova prieš Lietuvos gerovė.
Nereikia niekam aklai parduoti nei Lietuvos žemės, nei leisti ją teršti. Bet reikia pagalvoti, ar įmanoma išlikti šiai šaliai gyvai, kai žmonės bėga iš jos – ir dažnai ne tik į kitas šalis, bet ir į kitą pasaulį.
Žinoma, niekas negali priversti žmonių kovoti už Lietuvą. Dirbti ir stengtis dėl jos. Bet tada ir nereikia vaidinti patriotizmo ten, kur jo nėra. Jokia Rusijos propaganda, jokie kaikariai negali nugalėti šalies, kurios žmonės suvokia bendro intereso svarbą ir aukodami savo asmenines ambicijas jį gina. Ir priešingai – jei nėra bendro intereso, tai apsiginti net nuo silpno priešo nepavyks. Nes priešas mumyse – empatijos ir solidarumo nebuvimas, - palaužia net stipriausias šalis.
