Rašytoja Renata Šerelytė, žvelgdama į tai, kas dabar vyksta Lietuvos kultūros politikoje, pripažįsta, kad didžiausias jos galvos skausmas ir rūpestis - valdžios požiūris į mokesčius menininkams. Vienuolika knygų Lietuvos literatūrą praturtinusi autorė kremtasi ir dėl nepelnytai į skurdą nustumto mažesnių vietovių kultūrinio gyvenimo.
R. Šerelytė nesimėto skepticizmo ir pesimizmo persmelktomis frazėmis. Moteris santūriai stebi, kas vyksta aplink, stengiasi nedramatizuoti ir šypsodamasi priduria, kad vis dėlto, jai opiausi yra tie kultūros skauduliai, kurie tiesiogiai liečia jos pačios veiklą ir Lietuvos ateitį – vaikus, rašo „Respublika“.
„Kiekviena diena kažką naujo atneša. Bet dabar man neramu dėl žmonių netolerancijos kito nuomonei. Labai piktai reaguojama. Norėtųsi, kad žmonės į viską ramiau žiūrėtų, vadovautųsi ne emocijomis, kuriomis kartais galima manipuliuoti, bet sveika nuovoka, daugiau analizuotų, galvotų, mąstytų“, - kalbėjo rašytoja.
Pavyzdžiai – visai šalia
R. Šerelytė mano, kad daug bėdų ir prasideda dėl per menkų pastangų įsigilinti.
„Abstrakčiai šnekėti nemoku, remsiuosi akivaizdžiais pavyzdžiais. Turiu vaikystės draugę, kuri dirba kaime bibliotekoje. Jai pačiai tenka į namus vežtis taisyti kėdes. Jau nekalbu apie knygas, kuriomis biblioteka nepapildoma. Nebent kai kas nors dovanoja, gaunama labdaros. Tiesiog reikia nuvažiuoti į mažą miestelį ir pasižiūrėti, kokia ten kultūra, kokia jos politika“, - į didžiausių opų pusę rodė R. Šerelytė.
Ji įsitikinusi, kad tik gyvas mažesnėje vietovėje gyvenančio žmogaus, vaiko prisilietimas prie kultūros - kelias į tikrąją kultūrą.
„Niekas juk jų nefinansuoja. Provincija, jei ir gauna, tai tik kažkokius likučius. Kodėl? Man atrodo iš tiesų prasminga skirti daugiau dėmesio į mažas vietoves. Tam, kad nebūtų sakoma, jog ta provincija yra tokia ar anokia, reikėtų pasistengti ir pačiai valdžiai, ir žmonėms, ir mums, menininkams“, - pridūrė rašytoja.
Kultūra – ne tik šou
R. Šerelytė siūlo, kad daugiau finansuojamos būtų ne tik mažesniųjų vietovių bibliotekos ar mokyklos, bet ir projektai, kurių reikia, norint jog menininkai iš kultūros centrų vyktų į provinciją.
„Girdėjau interviu su saksofonininku Petru Vyšniausku. Jis pasakojo, kaip kaimo mokykloje vaikai akis išpūtę žiūrėjo, kaip jis groja.Neseniai pati važinėjau po mažesnes vietoves, susitikau su skaitytojais, pagal Rašytojų sąjungos parengtą projektą. Ne paslaptis, kad dabar į vaikų namus važiuoja visokios žvaigždės. O paskui vaikai sako, kad vakar matė gyvą Valinskienę, o tamsta rašytoja esi kažkokia nežinoma, nematyta, ne žvaigždė. Bet juk reikėtų vaikams atskleisti ir kitokį pasaulį, ne tik tą šou, televizijos pasaulį, - mano R. Šerelytė. - Svarbu, kad vaikas pamatytų, kas yra rašytojas, kad rašytojas savo buvimu, pasakojimu jiems padėtų formuoti vertės kriterijus“.
Kultūrai užspaudžiama gerklė
Labiausiai nerimaudama dėl provincijos kultūrinio apleistumo R. Šerelytė pripažįsta, kad ir didmiesčiuose ne viskas gerai. Autorė šypteli prieš kalbėdama apie tai, kas arčiausiai jos: „Gal ir siaurai kalbėsiu“.
„Mane neramina visi tie mokesčiai, apmokestinta knygų leidyba. Tai yra labai susiję su mano profesija. Honorarai ir taip labai menki. Tikrai nedžiugina, kad dar taip užspaudžiama gerklė. Gal ir galima su tuo susitaikyti, bet kas tada gali būti tikras, kad mokestis nebus dar labiau padidintas?“, - klausė rašytoja.
Nei ji, nei kiti kultūros žmonės nenori jaustis išlaikytiniai, nereiklauja privilegijų, tačiau R. Šerelytė apgailestauja, kad dabar sprendimai priimami nepakankamai protingai.
Taupoma ne ten
Rašytoją stebina kai kurie valstybės lėšų taupymo ypatumai, neracionalus jų skirstymas. „Taupyti reikia pradėti nuo viso to administracijos, valdininkų, biurokratų aparato mažininimo. Be premijų, tų visų teisėjų atlyginimų. Tai yra nežmoniška. Tai ciniška, pasityčiojimas. Kai išleidžiama ten, tada yra taupoma kultūros sąskaita. O jau kur nereikėtų tauptyti - tai kultūros sąskaita. Kultūra tikrai daugiau duoda nei paima“, - pabrėžė kūrėja.
Neverti kultūros sostinės statuso
Bet ar viskas kultūra, kai ji remiama? „Nežinau. Prancūzų teatro trupė „Comedie-Francaise“ Vilniuje rodė spektaklius. Aš jų nemačiau, bet girdėjau sakant, kad tai tiesiog saviveiklinis renginys. Ir kartais labai šokiruoja skirtumai. Tarkime, tokie „Vilniaus - Europos kultūros sostinės 2009“ projektai, kaip dailininko Pirosmanio paroda - puikus ir vertas Vilniaus, kaip Europos kultūros sostinės, renginys. O minėtas spektaklis arba kokie nors fejerverkai ar kiti parodomieji renginiai - tai tušti projektai. Jie kuria parodomąją kultūrą. Profesionalioji kultūra nėra tokia iššaukianti. Ji yra pakankamai tyli, rami ir priklauso asmeninei žmogaus domėjimosi erdvei“.
Menininkė mano, kad Lietuvai, kaip ir bet kuriai pasaulio šaliai, reikia ir tokių scenos kūrinių kaip varjetė, tačiau jiems nereikėtų suteikti kultūros sostinės renginio statuso, jei jie šio neverti.
Kai nebematoma ribų...
R. Šerelytė pastebi, kad vis nyksta suvokimo tarp profesionaliojo ir mėgėjų meno kriterijai.
„Neturiu nieko prieš mėgėjų meną. Tai žmonių saviraiška. Gerai, kad žmonės eina vaidinti ar dainuoti, nei beprasmiškai serialus žiūri, - sakė rašytoja. - Yra paprastų pavyzdžių. Kad ir vaikų darželiai, po kuriuos važinėja daug visokių kolektyvų. Kas ten atvažiuoja - profesionalai ar megėjai? Kokio lygio tie mėgėjai? Tai priklauso ir nuo darželio vadovų kompetencijos. Nenorėčiau, kad mano vaikas bet ką žiūrėtų“.
Nors pačios R. Šerelytės vaikai jau nebeina į darželį, ji įsitikinusi, kad tėvai turi domėtis, ką jų vaikai skaito, žiūri, ko klausosi ir perteikti jiems tikruosius vertinimo kriterijus.
„Sako, kad vaikai nieko neskaito, jaunimas nesusišneka su suaugusiaisiais. Bet ir masinė kultūra nėra kažkoks baisus baubas. Yra pakankamai aukšto lygio pramogų. Kaip parodė kai kurie televizijos projektai, kad ir „Triumfo arka“ ar „Dainų daina“, nuo kurios plaukai šiaušiasi, - iš tiesų žmonės nėra kažkokie kvailiai. Pamatai, kad žmonės turi skonį ir vertinimo kriterijus. Tikrai nenuvertinu žmonių supratimo. Žmonės dar turi pakankmai sveikos nuovokos“, - vilties paliko garsi lietuvių rašytoja.
Zita Voitiulevičiūtė
