Vakariečiai kempinguose skaito knygas, o mūsų tautiečiai – rengia išgertuves.
Krizė – dar ne pasaulio pabaiga. Kad ir kaip gyvenimas sunkėja, pailsėti visiems norisi, ypač vasarą. Pigiausias poilsis – keliaujant savo mašina, nakvojant kempinguose palapinėje.
Patinka ar ne, bet taip keliaudamas nuo aplinkinių nepasislėpsi, visas tavo gyvenimas kempinge – kitiems kaip ant delno. Iki pat Viduržemio jūros nusitrenkęs „Akistatos“ korespondentas pasinaudojo proga pašnipinėti, kaip ilsisi įvairių šalių vidutinė klasė.
Kaip vėžiai upėje, taip ir vokiečiai kempinge – švaros bei kokybės indikatorius. Kaip ir dera turtingiausios ES šalies piliečiams, vokiečiai į kempingus atburzgia dabar madingiausiais gyvenamaisiais autobusais. Vakare vokiečio nei matysi, nei girdėsi – iki sutemų, kol jis skaito knygą, su žmona išragauja buteliuką brangiausio vietinio alaus ir prieš eidamas gulti iškilmingai pareiškia, kad gal alus ir neblogas, bet tikrą alų moka virti tik vokiečiai.
Olandai – nuo viduramžių užkietėję keliautojai, todėl be olandų kempingas irgi ne kempingas. Olandas paprastai važiuoja savo automobiliu, kuriuo tempia daug mačiusią priekabą ant ratų – kemperį. Vakarus kempinge olandai leidžia irgi tyliai, grupelėmis, išgerdami po dėžę populiariausio vietinio alaus.
Italai, ispanai, kitų Viduržemio jūros šalių pietiečiai triukšmingi tiek namie, tiek kempinge. Vakare prie savo itališkų naujausio dizaino palapinių jie emocingai aptarinėja, ką kur dieną valgę ir kad tai buvę neteisingai paruošta – ne taip, kaip Italijoje. Diskusija vyksta prie butelio itališko vyno.
Anglų turistai į aplinkinius žvelgia oriai ir nepatikliai. Kiek su jais teko kempinguose bendrauti, anglai vengia su kitataučiais kitokių temų – šnekteli tik apie orą. Anglas taip pat visą laiką kuo nors nepatenkintas – dažniausiai kad Europos kempingų prausyklose bei tualetuose stoka privatumo, uždarų patalpų. Ką geria anglai – nežino ir nemato niekas, tik jie patys.
Airiai? Sunku pasakyti. Nes juk kas matėte airį kempinge ne Airijoje ar Didžiojoje Britanijoje?
Čekas ir slovakas kempinge – nenuspėjamos asmenybės. Vieni jų – užkietėję alpinistai ar dviratininkai, todėl nieko daugiau neveikia, tik grįžta suplukę, permiega savo kišeninėje palapinėje ir toliau keliauja. Tačiau kitas čekas ar slovakas greta gali gerti čekišką vandens stiprumo alų ir, stebėtina, pasigerti.
Lenkas – mums bene labiausiai suprantama siela. Vakare susėdę prie taurelės „stipresnio“, lenkai būtinai pirmiausia aptaria, kiek kas šioje šalyje kainuoja, lygina – kiek tai brangiau nei Varšuvoje.
Na o mūsų tautiečių elgesys kempinge priklauso nuo... skaičiaus. Jei lietuviai keliauja viena mašina ar šeima, kempinguose sėdi tylūs ir nepastebimi, kaip suomiai ar norvegai. Tačiau jei pamatei būrį lietuvių, nakvojančių 3–5 palapinėse – gero nelauk. Iki paryčių kempingo tylą drebins butelių dzingsėjimas, kvatojimas, lietuviškos dainos, rusiški keiksmai, plačiai sklis sudegusių šašlykų kvapas.
Sigitas Stasaitis
