Vieną karštą vasaros dieną viename dideliame Vilniaus prekybos centre pagyvenęs vyras pirko prekių ne daugiau kaip už 30 litų. Vyras, matyt, jau gyvenantis iš pensijos, susidėjęs prekes į krepšelį, ištiesė ranką paimti grąžą ir čekį. Juk sunkmečiu išlaidas skaičiuoti būtina, o kai pajamos nedidelės – net privalu.
Kartu su grąža kasininkė jam į ranką įspraudė šūsnį popierių. Tai gerokai nustebino pirkėją ir net pastebimai suerzino. Tarp popierėlių (visai ne banknotų) vyras rūpestingai susirinko monetas, o tada išskleidė visus lapelius kasininkei prieš nosį ir paklausė: „O kur čekis?“. Kasoje plušanti moteris atšovė, kad pirkimą patvirtinantis popierius – jo rankoje. Bet vyras neketino atsitraukti: „O tai kam man šis šūsnis popierių? Mano namuose sienos tapetais klijuotos, tai šitų man tikrai nereikia“. Žilstelėjęs vyriškis numetė jam nereikalingus lapelius ir patraukė savais keliais.
Krūvos popieriaus
Jeigu esate nors kartą apsipirkęs prekybos centre, tikrai žinote, kodėl tas vyras buvo toks nustebęs. Stovėdamas tos pačios kasos eilėje prisiminiau, kad visada išmetu šiuos popierėlius. Geriausiu atveju pažiūrėdavau į čekį, o visą likusią krūvą – į šiukšlių dėžę. O juk ten tiek gėrio! Keli statybinių medžiagų parduotuvės „litai“, išankstinio apmokėjimo mobiliojo ryšio paslaugos menkas papildymas ir nuolaida vaistinėje (ar kažkur kitur).
Pagalvojau rimčiau ir nusprendžiau, kad gal visai be reikalo šias nuolaidas mesdavau į šiukšlių dėžę. Man vienintelis tikrai nereikalingas pasiūlymas – mobiliojo ryšio sąskaitos papildymas. Likusius du popieriukus įsidėjau į piniginę. Gal prireiks ateityje. Tačiau jau po antro ar trečio apsipirkimo supratau, kad tai yra visiška nesąmonė. Piniginė išsipūtė ir net pinigams reikėjo gerokai paieškoti vietos, o namuose kaupti nuolaidų lapelių neturi jokio noro. Tik nusistebėjau, kad prekybininkai nesugalvojo šių gėrybių „sugrūsti“ į nuolaidų kortelę. Juk tai popieriaus švaistymas.
Popierių perdirbimui vežasi iš svetur
Pasidarė įdomu, kur keliauja visi prekybos centruose išmetami popieriukai, čekiukai? Perdirbimui ar į konteinerius? Perdirbti Lietuvoje naudojamą popierių – neįprasta praktika. Aplinkosaugos informacijos centro duomenimis, mūsų šalyje perdirbama vos ketvirtadalis viso naudojamo popieriaus, kai Vokietijoje jau prieš dešimtmetį šis rodiklis siekė du trečdalius.
Lietuvoje veikiantys popieriaus fabrikai makulatūrą vežasi net iš kitų šalių, nes mūsuose neišvystytas supirkimo verslas. Tačiau tai nėra tik neužpildyta ūkio niša. Kiekviena perdirbto popieriaus tona išsaugo 17 medžių, 26 tūkst. litrų vandens ir tiek energijos, kad jos pakaktų pusė metų šildyti vidutinio dydžio nuosavą namą. Aplinkosaugininkai primena, kad gaminant antrinį popierių sumažinamas atliekų kiekis, CO2 emisija ir antrinio popieriaus gamybai nenaudojami jokie chemikalai.
Pigiau ir patogiau, bet ar visur saugu?
Paslaugų teikėjai jau senokai naudoja kitą būdą, kaip taupyti ne tik popierių, bet ir gyventojų pinigus. Savo klientams įmonės siunčia elektronines sąskaitas. Jos nieko nekainuoja, o ir laiko sąskaitų siuntimui sugaištama mažiau. Tiesa, galimybe gauti elektronines sąskaitas dažniausiai susivilioja tik tie, kurie turi kompiuterį ir internetą. Vis dėlto elektroninė sąskaita sutaupo bent kelis litus per mėnesį.
Elektroninės sąskaitos pretenduoja artimiausiu metu pakeisti popierines ne tik gyventojams atsiskaitant su įmonėms, bet ir versle. Sąskaitomis-faktūromis jau kurį laiką galima keistis elektroninėje erdvėje, tačiau kol kas didžioji dauguma verslo subjektų į tai žiūri atsargiai.
