George‘as Bushas prieš palikdamas Baltuosius rūmus „imsis Irano“. Taip tvirtina JAV žurnalas „New Yorker“, kurio prielaida remiasi neoficialia informacija ir žinomais faktais, rašo Italijos dienraštis „La Stampa“.
„New Yorker“ tyrimą atlikęs žurnalistas Seymouras Hershas remiasi žvalgybos informacija: Vakarų specialiosios tarnybos sutaria, kad Teheranas po 3 metų, 2009–2010 metais, gali pasigaminti branduolinį ginklą, ir todėl, jei Bushas, kuris 2008-ųjų pabaigoje turės palikti Baltuosius rūmus, nesiims veikti, jo įpėdiniui teks spręsti šią problemą per labai trumpą, beveik nerealų laiko tarpą.
Kitas faktas – politinis, rašo „La Stampa“. Prezidentas, kuris pasiskelbė Amerikos gynėju nuo naujų rugsėjo 11-ųjų, negali palikti įpėdiniui branduolinio ginklo, kurį Teheranas gali perduoti JAV smogti pasiryžusiems teroristams, grėsmės.
Tuo paremta Vašingtono diplomatiniuose ir kariniuose sluoksniuose paplitusi nuomonė, kad Baltųjų rūmų šeimininkas nusprendė pašalinti Irano grėsmę iki 2008 m. pabaigos. Kai kurie šią datą atkėlė į 2007-ųjų pabaigą, nes Amerikoje sausio 14 d. kartu su pirminiais partiniais rinkimais Ajovoje prasideda priešrinkiminė kampanija.
Apibendrinus iš JAV administracijos „nutekėjusią“ neoficialią informaciją ir spaudoje skelbtus duomenis, galima išskirti keturis galimų prezidento Busho veiksmų variantus, rašo „La Stampa“.
Pirmąjį pasiūlė „American Enterprise Institute“ neokonservatoriai, remiantys idėją apie kur kas platesnės paramos vidiniams Irano režimo priešininkams teikimą. Jie neva galėtų įvykdyti taikią revoliuciją, panašią į Ukrainos, Gruzijos, Libano ir Kirgizijos, priversiančią šalies prezidentą M. Ahmadinejadą bėgti. Šiuo atveju didžiausios viltys dedamos į iraniečių laisvės siekį ir studentų bei profesinių sąjungų susitelkimą. Tai būtų geriausias scenarijus Baltiesiems rūmams, tačiau, pasak straipsnio „Persijos įlankos dėlionė“ autoriaus Keno Pollacko, reikia atsakyti į klausimą - „kas bus anksčiau – revoliucija ar bomba.“
Antrasis variantas – diplomatinis, jį pavesta įgyvendinti Condoleezzai Rice, kuriai jau pavyko pasiekti vieningo pritarimo Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijai Nr. 1737. Po naujų derybų sankcijos gali būti sugriežtintos, tačiau teigiamą tarptautinės bendrijos pozicijos stiprinimo efektą jau pakirto tvirtas Teherano apsisprendimas laikytis užsibrėžto kurso.
Kadangi Bushas vargu ar dės viltis į revoliuciją arba tikėsis diplomatinio varianto sėkmės, jis gali pasirinkti trečiąjį scenarijų – pakartoti „Ajako operaciją“, per kurią 1953 m. buvo nuverstas Mohammedas Mossadeghas, Maskvai artimos neutralios politikos šalininkas, ir į valdžią atėjo Irano šachas Mohammedas Reza Pahlavi, tapęs ištikimu Vašingtono sąjungininku.
